Skip to content

Gerumo istorija, trukusi penkis mėnesius

Jonas BALTAKIS

Kadaise, karo metais, pranešimuose iš fronto dažnai buvo sakoma – ten ir ten vyko vietinės reikšmės mūšiai. Pritaikius šiuos posakius šiai dienai, kartais galima sakyti – atlikti vietinės reikšmės geri darbai. Būtent toks darbas, tylus ir žinomas tik vietiniams žmonėms, pusę metų buvo daromas prie Linkmenų miestelio prisišliejusiame Dvariškių kaime.

Dar pernai lapkritį, žnybtelėjus pirmajam šalčiui, Dvariškių gyventojas Saulius Buivydas skambino visais varpais dėl netoli namų Ūsių ežere įšalusios gulbės. Policijoje jį nukreipė pas ugniagesius, šie sakė, kad gelbėja tik žmones, o aplinkosaugos rajono agentūroje jau ne pirmą kartą buvo pasakyta – nieko nepadarysi, čia natūrali gamtos atranka. Nieko negalėjo padėti ir seniūnas, ir MI redakcija. Po pono Sauliaus skambučio mums, apskambinome visas galinčias pagelbėti rajono tarnybas, bet visur išgirdome tuos pačius žodžius, kurie buvo pasakyti ir S. Buivydui. Jam padėjome nebent tuo, kad nurodėme vieną kitą gyvūnų globos įstaigą, kur dar galima kreiptis.

Jaudinanti žmogaus ir paukščio atsisveikinimo akimirkaGulbė nežuvo. Ją, ledus pralaužęs su motorine valtimi, išgelbėjo ir dvariškiniams perdavė švenčionėliškis Povilas Paukštė. Kai jis ledo neįveikė su elektriniu varikliu, iš Švenčionėlių atsivežė galingą benzininį valties motorą. Nesakė, kad jam tai per brangu, nerūpi ar kitaip. Vėliau dvariškietės Jadvyga ir Janina keliasdešimt litų iš savo santaupų už patirtas transporto išlaidas perdavė Povilui.

Išgelbėtą gulbę savo tvarte apgyvendino Saulius. Taip prasidėjo antrasis vietinės reikšmės gero darbo etapas. Paukštį globoti ir šerti visą žiemą padėjo ir kaimynai: Jadvyga Jurgelėnienė, Jadvyga Buivydienė, Danutė Šileikienė, Povilas Jusys, Janina Bilkienė ir kiti.

– Kadangi mūsų būryje buvo dvi Jadvygos, gulbę taip pat pavadinau šiuo vardu. Nors iki šiol taip ir nežinau, tai jis ar ji. Žiemą šėrėme dukart per dieną – ryte ir vakare davėme po tris saujas virtų kviečių grūdų ir parai pusę batono. Taip man rekomendavo viena Vilniaus gyvūnų globos organizacija. Taigi per žiemą mano Jadvyga sulesė apie maišą kviečių ir apie 80 batonų, – vis myluodamas gulbę pasakoja Saulius.

Jis sako, kad žiemą, kas antrą dieną, su Jadvyga, virvute pririšta už kojos, eidavo pasivaikščioti, buvo su ja nuėjęs net į Linkmenų žiemos sporto šventę. Paukštis su tvarto gyventojais sugyveno taikiai, kitų neskriaudė, bet ir savęs skriausti neleido. Mėgino draugystei su Jadvyga „pirštis“ šuo ir karvė, tai gulbė taip juos sparnais atplakė, kad vėliau į jos pusę anie net nežiūrėdavo.

– Žiemą kiaunė į mano ir kaimynų tvartus buvo įsisukusi. Kelias vištas papjovė. Bijojau, kad Jadvygos nenuskriaustų, tai vis eidavau žiūrėti, o elektros tvarte ir naktį neišjungdavau, – prisimena S. Buivydas.

Ir štai penktadienis, balandžio 13-oji. Paskambinęs į redakciją Saulius sakė: „Jei įdomu, atvažiuokite, šiandien savo Jadvygą į laisvę paleisime“.

Į linksmai graudžias palydėtuves susirinko bemaž visi paukštį globoję kaimiečiai. Linksmas, nes malonu atlikus gerą darbą, pasirūpinus silpnesniu, mažesniu, o graudžias, kad tenka atsisveikinti. Juk prie bet kokio gyvio per ilgą laiką prisiriši, kaip prie žmogaus. Moterys, paklaustos – ar negaila su savo auklėtine atsisveikinti, sakė: „Svarbiausia, kad gulbė laisvėje išgyventų, netaptų atstumta savo gentainių“.

Tas saldus žodis – laisvė...Ilgiausiai su Jadvyga truko Sauliaus atsisveikinimas. Jis glostė jos ilgą kaklą, snapą, ištiestus sparnus. Paukštis taip pat glaudėsi prie šeimininku tapusio vyro, niekaip nesipriešino, ką jis bedarytų.

Ir paskutinė akimirka. Visi vorele patraukė prie Ūsių. Saulius, su Jadvyga rankose, žengė pirmas. Jis, kiek įbridęs į vandenį, gulbę tupdo ant vandens. Paukštis, staigiu yriu paplaukia porą metrų, stabteli, apsidairo, lyg netikėdamas, kad yra laisvas, ir ramiai nendryno kraštu nuplaukia, vis toldamas nuo savo maitintojų…

Taip baigėsi ši penkis mėnesius trukusi gerumo istorija. Geras darbas, kantriai kelių žmonių dirbtas su meile ir nuoširdumu. Tokią akimirką galvoji – ne visas pasaulis, ne visi žmonės dar sulaukėjo, supinigėjo. Tad yra vilties, kad gyvensim…

P. S. Vakar ryte paskambinome S. Buivydui. Klausėme – ar negrįžo. Sakė, kad ne. „Pakrantėje prie vandens ir lesalo palikau, bet negrįžo. Mačiau Jadvygą kitame ežero krante. Atrodo, pešėsi su kitomis gulbėmis. Bet gal kaip nors susigyvens…“

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *