Šeštadienį Laisvės aikštėje jau nuo aštuntos ryto klegėjo tradicinė pavasarinė mugė. Iš pradžių buvo vėsoka, tad iki devintos valandos pardavėjų buvo daugiau, nei pirkėjų. Vėliau parduodančių ir perkančių balansas pasikeitė pastarųjų naudai ir mugės nuotaika tapo triukšminga ir dalykinė. Vieni siūlė savo prekę, gyrė ją, kėlė kainą, kiti – vartė, čiupinėjo, derėjosi.

Didžiausia spūstis buvo prie sodmenų. Šįkart įvairiausių sodinukų buvo itin daug ir pačių įvairiausių. Vargu ar kas nerado to, ko ieškojo. Nors… Štai pažįstamas Vytautas su lapeliu popieriaus rankose, triskart apibėgęs aikštę, sakė: „Neradau!..“ Jam

žmona buvo prisakiusi nupirkti tam tikros veislės vyšnaitę, kurios pavadinimas tame lapelyje buvo užrašytas, bet tokios ir nerado. Kiti, gal mažiau išrankūs, nenusivylė. Rado, ko ieškojo, ir su plačiais šypsniais veiduose, nupirkę lauktuvių šeimynai, oriai, vis rankose pakilnodami sodinuką, patenkinti žygiavo namo.

Miškininkystėje tris pūdus druskos suvalgęs, buvęs ilgametis miškų urėdas Edmundas Kapturauskas, MI sakė: „Parašykit, kad žmonės nepirktų didelių sodinukų, įtupdytų į vazonus. Jų šaknys apipjaustytos, įpratintos ne į šalis kerotis, o vazone suktis kamuoliu į gumbą, taip elgsis ir persodintos į dirvą. Tokie medeliai lėtai auga, būna skurdūs ir neproduktyvūs“. Sakau, parašysim, bet ko jis anksčiau nesakė, juk daugelis, to nežinodami, ir šįkart tokius sodinukus perka.

Kitas mugės dalyvių traukos centras – rūkytų mėsos gaminių kioskeliai. Prie jų ilgai žalčiais rangėsi margos pirkėjų eilutės. Vienas ignalinietis medikas net pastebėjo: „Matai, ko mums labiausiai reikia? Ne vaisių ar žuvies, o lašinių ir dūmu kvepiančios dešros. Tai kur čia sveiki būsim…“ O lašinių tai gerų buvo, tikrų lietuviškų, sprindinių, kokių dabar retai tenka matyti. Tai kaip čia nepirksi. Iš širvintiškių dryžuotos palapinės ir aš namo gerų sūdytų lašinių ir šoninės parsinešiau. Pas šiūlėniškę Magdą dar česnakų nusipirkau, tai namuose tądien buvo lašinių balius.

Neblogai pirkti ir obuoliai pas Kęstą, pyragai bei naminė duona, keli bulvių maišai ant vyriškos peties iš aikštės kažkur išlingavo.

Prasčiau sekėsi gausiems suvenyrų prekeiviams, nors ir pas juos pirko. UAB „Užubaliai“ pardavėjai ir jų vadovas Aleksas siūlė gausybę sodo ir daržo įrankių, trąšų daržui, namų apyvokos ir iškyloms į gamtą reikalingų daiktų. Visi akis zulino į įvairios talpos špižinius, kas dabar jau retenybė, katilus, skirtus, tarkim, žuvienei virti. Tačiau daugiau žiūrėta, pirkti neskubėta. „Ką padarysi, mūsų žmogus kastuvo bėgs į parduotuvę pirkti, kai jau kasti daržą reikės“, – šypsojosi užubaliečiai.

Ignaliniečių dosnumu džiaugėsi prekiavę braškių daigais anykštėnai iš D. Lingienės ūkio. Šiemet, kaip ir pernai, jie braškių daigus pardavė bemaž visus. „Ignalinoje – ne pirmą kartą ir visuomet lieku patenkinta. Šiandien taip pat nuotaika kuo puikiausia…“, – sakė braškių daigus pardavinėjusi anykštietė.

Vikriai sukėsi Šiūlėnų bendruomenės kiosko gaspadinės. Siūlė lašinių, svogūnų, česnakų, kitų kaimiškų prekių. Tarp jų ir veltinių, veltų kepurių. Mugės pabaigoje šiūlėniškių kromelio vyriausioji, Šilėnų bendruomenės pirmininkė ir rajono Ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė, kartu su Ignalinos kredito unijos vadove Violeta Čeponine, dekoratyviniais medeliais apdovanojo aktyviausius mūsų rajono prekeivius, prekiavusius savo darbu išauginta produkcija ar savo rankomis padarytais darbeliais. Apdovanoti linkmeniškiai Lionė ir Jonas Noreikiai, vidiškietė Galina Ševcova bei šiūlėniškės Sonata Petkelienė ir Magda Švolka.

Ko mugei trūko? Vieni sakė, kad reklamos. Laikraščiuose pasirodė tik vienas kitas skelbimas, o popierinius pranešimus skelbimų lentose ar bėgančias informacines eilutes internete skaito toli gražu ne visi. Kiti pasigedo gyvos muzikos. Fanerinės melodijos plyšavo, bet gyvai niekas nemuzikavo. Antra vertus, tikro garso muzika ir kitokios pramogos labiau būdingos rudenio mugėms. Pavasarinės labiau skirtos sodininkams, nekantraujantiems prisiglausti prie jų rankų išsiilgusios žemės.  

Autoriaus nuotr.