Jau žinome, kad spalio 14 d. rinksime naują Seimą: atitinkamą potvarkį (dekretą, ar kaip jis ten vadinasi) pasirašė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Viskas pagal įstatymus: eilinių rinkimų datą būtina paskelbti, likus iki jų pusei metų.

Tiesa, kai kurie seimūnai dar bando siūlyti surengti priešlaikinius Seimo rinkimus: girdi, ši valdžia prasta, išsirinksime kitą – bus geresnė. Bet tai jau beveik iš fantastikos srities, kaip sakydavo anais laikais – imperialistinė propaganda.

Juk arkliui aišku, kad už pirmalaikius rinkimus pasisakys nebent tie, kurie partijų sąrašuose įrašyti pradžioje. Kitaip tariant, tie, kurie mano, kad ir po pirmalaikių rinkimų grįš į Seimą. O tie, kurie bent kiek būgštauja, kad jų gali neišrinkti, balsuos prieš, ir tokių bus daugiau negu reikia, kad priešlaikinių rinkimų nebūtų.

O gerai pagalvojus – kam tie priešlaikiniai rinkimai? Negi mes tikimės, kad bus geriau? Prisiminkime – juk iki šiol – per dvidešimtį nepriklausomybės metų – geros valdžios neturėjome. Opozicija visada buvo tokios nuomonės, argi ne? Ji nebūtų opozicija, jeigu jai patiktų tai, ką daro esantys valdžioje.

Gaila, žinoma, kad opozicija, nesvarbu, dešinioji ji ar kairioji, nepastebi gerų valdžios darbų, visai nesvarbu, kas toje valdžioje būtų, kairieji ar dešinieji su prie vienų ar kitų (suprantama, prie valdžios) prisiplakusiais liberalais.

Dabartiniam Seimui (liūdna, tačiau tai vėlgi daugiausia liečia opoziciją) apskritai būdingas ypač aktyvus pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kalbu apie visokių komisijų kūrimą, apie visokias interpeliacijas, iš kurių naudos – kaip iš ožio pieno.

Nors taip gal ir negalima sakyti. Kiekvieną kartą opozicija stengiasi parodyti, kad valdžia bloga. Kitaip tariant, rengiasi rinkimams. Ir tai galima, tiesiog būtina pasakyti apie kiekvieną opoziciją. Anksčiau tokią turėjome, dabar turime, rudenį po rinkimų pasikeis valdžia – vėl tokią pat turėsime. Išeitų, kad bet kokiai opozicijai žmonių gerovė mažiausia rūpi, o labiausia rūpi ateiti į valdžią.

Besiruošdamos rinkimams, partijos jau pradėjo žarstyti pažadus. Štai viena tokia, kaip sakoma, neaiškios politinės pakraipos, bet užtat aiškiai trokštanti prisikrauti kišenes, pažadėjo, atėjusi į valdžią, minimalią algą padidinti iki pusantro tūkstančio litų.

Gražus pažadas, ar ne? Štai kur geri žmonės, ar ne?

Kadangi pažadų iki spalio girdėsime dar labai daug, pažiūrėkime, ką mums reikštų toks minimalios algos pakėlimas. Na, dėl biudžetininkų viskas aišku: iš mokesčių mokėtojų pinigų jiems tą algą pakelti galima. Kam nors kitam sumažins – valdininkams padidins.

O kaip privačiam verslui verstis? Ar šiaip žmogui, kuris nori darbininką nusisamdyti? Įsivaizduokite, kad jūs kasmet sodindavote bulves, o šiemet pasiligojote, bet bulvių sodinimo atsisakyti nenorite. Ką darysite?

Gal pasisamdysite žmogų, kuris jums tas bulves pasodins, prižiūrės, nukas ir į rūsį suveš. Ar neatsitiks taip, kad su žmogumi atsiskaitysite – sumokėsite jam dosnios valdžios padidintą minimalią algą, paskui pasversite bulves…

Ir tada suskaičiuosite, kad už darbininkui sumokėtus pinigus bulvių parduotuvėje ar turguje galėjote nusipirkti daugiau – ir be jokių vargų.

Sakysite – darbininkas jums toks pasitaikė, daugiau gėrė, negu dirbo. O ar lengvai kaime, kur tiek daug bedarbių, kitokį rasi?

Beje, toks pagalbininko samdymas jau, ko gero, būtų nelegalus, jeigu pagal įstatymą – dar beveik tiek pat turėtumėte sumokėti valstybei mokesčių. Todėl kiekvienas verslininkas, prieš samdydamas dar vieną darbininką, pradžioje gerai pagalvos, ar verta tai daryti, o gal geriau atleisti vieną kitą prasčiau dirbantį? Nedarbo tai, žinoma, nesumažins.

Štai kuo gali pavirsti išpildyti pažadai. Suprantama, kad į valdžią atėję tokių pažadų netesi. Tačiau mums prieš rinkimus vertėtų pagalvoti, ko tie pažadai verti. O jų dar daug bus, oi, dar bus apie ką rašyti.