Kai didžiasalietės Ramunės Kapliukienės šeima po darbų ir pamokų namuose susirenka į vieną būrį, be užsiėmimo niekas nesėdi. Mama Ramunė, Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos mokytoja, klasės auklėtoja, rūpinasi namų reikalais, nors mintys, sako, būna dar ilgai namo neparėjusios, dažnai tebeklaidžioja mokyklos klasėje tarp savo šešiolikos auklėtinių. Visos trys jos atžalos taip pat pakampiais nesišlaisto – kas siuvinėja, piešia, rašo ar tiesiog prie kompiuterio prilipęs. O visi laisvadieniai, atostogos – pas senelius Ryžiškės kaime prie Erzvėto ežero. „Čia, Didžiasalyje, ką gatvėje išėjęs veiksi, nebent aplink namą ratus suksi? O kaime – rojus: erdvės, platumos, ežero paslaptys“, – juokiasi ir rimtai šneka ir Ramunė, ir vaikai.

Vyriausioji Gintarė – dešimtokė, Regimantas – aštuntokas, jaunėlė Miglė – trečiokė. Šeimai trūksta tvirto vyriško peties. Šeimos tėvą prieš aštuonetą metų pikta likimo ranka netikėtai, pačiame jėgų žydėjime, išsivedė Amžinybėn (žuvo autoavarijoje). Jaunėlei Miglei ėjo tik antri metukai. Visa gyvenimo našta tuomet atgulė ant gležnų mamos Ramunės pečių.

„Vienai buvo sunku, dabar, kai vaikai paaugę, to vargo, rodos, nė nebuvo. Labai džiaugiuosi savo vaikais. Visi mokosi dešimtukais ir devintukais, koks aštuonetukas – retas svečias. Nė vieno nereikia raginti ruošti pamokas, visada viską patys susitvarko. Laisvalaikiu turi šimtą užsiėmimų: mokykloje – šoka, dainuoja, dalyvauja įvairių būrelių veikloje, namuose – pomėgių dar daugiau. Štai vien Gintarės sekcijos lentynoje – vienas prie kito glaudžiasi keturi rajono talentų konkurso pelėdžiukai, šūsnis diplomų iš fizikos, matematikos, biologijos, chemijos, lietuvių kalbos olimpiadų, meninio skaitymo ir įvairių rašinių konkursų. Namai išpuošti siuviniais, piešiniais, vėliniais, mezginiais“, – pasakoja Ramunė.

Žiūriu į Gintarę, pečiais patraukiu, klausiu, kaip galima visur viską suspėti, ir ne šiaip suspėti, o visur dalyvaujant – laimėti prizines vietas. „Tai kas čia ypatingo? Dauguma užsiėmimų jau seniai tapę laisvalaikiu. Jo kitokio, kažkokio atskiro – nėra“, – ramiai paaiškina Gintarė.

Dar porą metų mokykloje – ir su ja reikės atsisveikinti. Kur pasuks ponios Ramunės vaikai? Juolab, kai visi mokslai jiems – vienodai įdomūs. Gintarė sako, kad dar vis neapsisprendusi. Vilioja ir gamtos mokslai, ir medicina. Regimantas savo ateitį sieja su technika, bet konkrečiau su kokia, taip pat pasakyt dar negali.

„Vaikams savo nuomonės ar norų neperšu. Tegul patys nusprendžia, kuo būti“, – sako mama Ramunė.

Vėl grįžus šnekai prie vaikų auginimo problemų, R. Kapliukienė svarsto, kad auginti vieną vaiką, ko gero, yra sunkiau, daugiau problemų kyla, nei du, tris ar daugiau. Taip paneigdama stereotipinę nuomonę, kad sunku, kai daug vaikų reikia pamaitinti, prižiūrėti. „Man atrodo, kad apie vieną reikia visą laiką „šokti“, jam atsiranda daugiau poreikių, kaprizų. O kai vaikų daugiau, sunkiau tik, kol jie kiek paauga, vėliau vienas kitą prižiūri, ir dar mamai padeda“, – svarsto R. Kapliukienė.

Vaikai sakė, kad mamą jos dienos proga (ir ne tik) visada pasveikina. Tad sekmadienį Ramunės šeimoje – šventė. Tegul ji tampa ne vienadienė, tegul šventė šeimoje žydi kiekvieną dieną, visus metus.