27-erių ignalinietis Deividas Pelenis, kaip ir nemaža dalis miestelio jaunimo, yra emigravęs. Tačiau Didžiojoje Britanijoje gyvenantis vaikinas pabrėžia – išvyko ne geresnio gyvenimo, bet iššūkių ir tobulėjimo ieškoti. „Kartais pasiilgstu lietuviškų tradicijų, aplinkos, bet gana dažnai grįžtu į Lietuvą – susitinku su draugais, artimaisiais ir tai neleidžia per daug liūdėti“, – tikina multimedijos mokslus Lesterio mieste kremtantis Deividas.

– Kodėl prieš trejus metus palikai savo gyvenimą Lietuvoje ir išvykai į Didžiąją Britaniją?

– Apsispręsti išvykti padėjo draugai, nes tuo metu jie ruošėsi palikti Lietuvą, tačiau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, draugai liko Lietuvoje, o aš išvykau. Tai buvo ne tiek ekonominė emigracija, kiek noras atrasti kažką nauja, susipažinti su vakarietiška gyvenimo kultūra, mokytis ir keliauti. Buvau nusprendęs išvykti tik trims mėnesiams, nes tuo metu dirbau šaunų darbą ir gaudavau motyvaciją keliantį atlyginimą, bet labai norėjau pagilinti anglų kalbos žinias. Nesakyčiau, kad gyvenimas ėjo į blogąją pusę, gimtinėje turėjau daug įdomios veiklos. Galbūt pritrūko iššūkių, atsirado noras tobulėti.

– Ar dažnai grįžti į Ignaliną aplankyti artimųjų ir draugų?

– Grįžtu mažiausiai kelis kartus per metus. Čia gyvena mano šeima – mama su jaunesniuoju broliu. Tiesa, daug kas pasikeitė, nemažai vaikystės draugų yra išvykę – jei ne į užsienį, tai bent į didžiuosius Lietuvos miestus. O Ignalina, mano akimis, keičiasi. Tiek į gerą, tiek į ne tokią gerą pusę. Matau, kaip miestelis gražėja, modernėja, o Ignalinos gamta, net ir lyginant su pačiomis populiariausiomis turistų užsienyje lankomomis vietomis, yra nepakartojama. Mes tikrai turime, kuo pasigirti.

– Darosi liūdna, kai pagalvoji, jog tokiame gražiame pasaulio kamputyje nebelieka jaunimo – nėra pakankamai darbo vietų, infrastruktūra nėra labai gerai išvystyta nei jaunimui, nei vyresniems žmonėms. Be to, kiek teko girdėti, dauguma atnaujinamų sporto įrengimų neatitinka tarptautinių standartų. Tad, mano galva, optimistiškai galvoti apie miestelio, kaip turizmo traukos objekto, suklestėjimą artimiausiu laiku neverta. O viskas galėtų būti kitaip…

– Tai reiškia, kad apie grįžimą į Lietuvą negalvoji?

– Tiesa pasakius, galvoju (šypsosi). Ir visai galimas dalykas, kad tai atsitiks artimiausiu metu. Nežinau, ar ilgam pavyks grįžti, bet esu pasiryžęs pabandyti. Lietuva – mano namai ir širdis. Planuoju vėl įsikurti Vilniuje. Į Ignaliną grįžti gyventi norėčiau, bet neįsivaizduoju, kaip šiai dienai miestelyje pragyvenčiau… Bet niekada nesakyk niekada – jei padėtis pasikeis, gal ir grįšiu į savo gimtąjį kraštą. Kita vertus, susimąstau ir apie išvažiavimą gyventi į šiltuosius kraštus, tokius kaip Ispanija ar Prancūzija…

– Minėjai, kad mėgsti keliauti. Kur esi pabuvojęs?

– Kelionės – vienas didžiausių malonumų mano gyvenime. Man patinka aktyvus poilsis – ieškau kelionių, kuriuose galėčiau judriai ir ekstremaliai praleisti atostogas. Be to, jau ketverius metus kiekvieną žiemą važiuoju čiuožinėti su snieglente – esu aplankęs Italijos, Prancūzijos, Austrijos Alpes. Man patinka ir šiltieji kraštai – ten važiuoju mokytis plaukti vėjo aitvarais. Pernai su drauge keliavome po Kanadą, Beneliuksą, Italiją, Prancūziją, skridome į Kubą. 

– Mokydamasis mokykloje, buvai tikras gatvės vaikis ir ne retai prisivirdavai košės. 

– Taip… Tiesa (juokiasi). Nebuvau pats lengviausias vaikas nei savo tėvams, nei mokytojams, bet nebuvau ir pats blogiausias (šypsosi). Mane labiausiai supratusi mokytoja buvo mano vadovė Agota Ramutė Rimšelienė, todėl esu jai už viską labai dėkingas. Kartais prisiminus visas išdaigas, būna labai juokinga, o kartais susimąstau, kad nevisada buvau teisus ir norimam tikslui pasiekti įdėjau mažiau pastangų, nei galėjau. Ėjimas sunkesniu keliu ne visada išeina į bloga, bet nuėjus lengvabūdiškesniu keliu, yra daug sunkiau sugrįžti į vėžes. Manau, kad dabar jau subrendau ir tapau rimtesnis visomis prasmėmis.

– Visko būna. Užsienyje žmonių įpročiai, mentalitetas – kitokie. Kartais pasiilgstu lietuviškų tradicijų, aplinkos, bet gana dažnai grįžtu į Lietuvą – susitinku su draugais, artimaisiais ir tai neleidžia per daug liūdėti. Jei atvirai, Didžioji Britanija nėra mano svajonių šalis, bet savo žavesio turi. Čia gyvenu tik dėl mokslo.

– Ar daug ignaliniečių, tavo pažįstamų, yra išvykę? Dabar, deja, emigravę labai daug jaunimo.

– Mano žiniomis, jaunų ignaliniečių yra išvykę gana daug. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad apie pusę mano amžiaus pažįstamų iš Ignalinos laikų dabar gyvena užsienyje. Nemažai jų yra ir mano mieste. Atvyksta vienas, po to paskatina kitus – papasakoja apie mokslo perspektyvas, apie lengvesnes galimybes daugiau užsidirbti nei Lietuvoje ir taip, žiūrėk, mūsų emigracijoje jau kelios dešimtys. Manau, kad svarbiausia, kad žmonės išvažiuotų ne vien lengvesnio gyvenimo ieškoti, bet tam, kad kažko išmoktų, o po to, galbūt atsivežtų tą patirtį ir pritaikytų Lietuvoje.