Skip to content

168 valandos

Jonas BALTAKIS

Žydi ir žaliuoja viskas aplink, kas tik žydėti ir žaliuoti gali. Gegužė, tarsi nuotaka, pasipuošė gražiausiu metų rūbu, ir šilumos nešykšti. Šiemet medžiai šviežiu lapijos smaragdu pasipuošė kažkaip greitai, veržliai. Anądien nuo nesibaigiančių darbų pakeliu galvą – ogi medžiai su lapais. Net nustebau, kada spėjo?.. Daržuose darbymetis. Sėjame, sodiname, kad parduotuvėje mažiau pinigo tektų palikti. Kam pirkti, jei daug ką ir savam darže gali užsiauginti. Taip ir brendame brandaus pavasario taku į vasarą…

Savaitė prasidėjo spaudos artojų, kaip kadaise sakydavo, švente. Sulaukėme daugybės popierinių, žodžiu pasakytų ar elektroninių sveikinimų. Buvo ir geriamų, valgomų palinkėjimų. Tad dėkui visiems, mus prisiminusiems mūsų dieną. Tiesa, šiemet ji spaudai nebuvo itin džiugi. Girdėdami tos dienos proga kalbas apie kadaise vykusius lietuviškos spaudos persekiojimus prie rusiško carizmo, mums, žurnalistams, labiau skaudėjo dėl ekonominio spaudos persekiojimo dabar, prie lietuviško kubilizmo. Spaudą prilyginus kaliošų fabrikui, esame apkrauti tokiais mokesčiais, kad dar kiek, ir jokia reanimacija nepadės. Todėl daugelis regioninių laikraščių dalyvavome protesto akcijoje, išleisdami tuščius ar pustuščius puslapius. Ši akcija išryškino ir seną, kaip pasaulis, mūsų ligą, kuria, pasirodo, negaluoja ir nemažai plunksnos brolių. Ta liga – nėra vienybės. Tai, ko gero, Vilniaus valdžią labiausiai džiugina. Kol nebūsim vieningi, mus ir „maudys“, kaip aklus kačiukus, drumzlinoje politikos baloje. Štai kad ir mūsų kolegos iš kito laikraščio: turbūt jų pozicija, kaip mėgsta sakyti, niekaip nesutapo su kitų kolegų akcija, o gal su taip vadinamos rajono opozicijos pozicija. Kitaip sakant, 61-erių sulaukęs laikraštis (ką padarysi, senatvė) regioninės spaudos akcijoje nedalyvavo…

Gegužės 11–23 d. Lietuvoje vyks minėjimo renginiai, skirti Romo Kalantos aukos ir vykusio jaunimo pasipriešinimo 40-mečio sukakčiai atminti. Protestuodamas prieš sovietinę okupaciją, R. Kalanta susidegino 1972 m. gegužės 14 d. Kaune prie Muzikinio teatro. Ši akcija sukėlė spontanišką pasipriešinimą, nesankcionuotus jaunimo protestus prieš SSRS okupaciją. Nors KGB, siekdama išvengti žmonių susibūrimo, paankstino R. Kalantos laidotuves, į jas vis tiek susirinko daug jaunimo, kuris nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje. Kaune prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas, išaugęs į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18–19 d. vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“. Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“ ir kiti. Nors apie tai tuometiniai laikraščiai nerašė (buvo tik kelios eilutės netiesos „Tiesoje“ dėl neva chuliganų ir psichiškai nesveiko vaikino išpuolio), to pasipriešinimo bangos atsirito ir į pakraščius. 1972 m. gegužę baigiau dešimtą klasę. Tas pakilimas buvo nematomas, bet juntamas ir Ignalinoje. Praėjus maždaug savaitei po R. Kalantos susideginimo, mūsų klasė vyko į Pabradės poligoną, kur pagal karinio parengimo programą duodavo iššauti tris šūvius iš „kalašnikovo“. Važiavome su a. a. kariniu vadovu mokytoju Počtariovu, kuris nė bum-bum nesuprato lietuviškai. Tai mes visą kelią autobuse traukėme „nacionalistinę“, kaip vėliau sakė kagėbistai, dainą: „Sugrįš iš užsienių Smetona/Ir vėl bus laisva Lietuva“. Kažkaip ši mūsų saviveikla tapo žinoma KGB. Tai visus važiavusius po vieną kelias dienas vedžiojo į direktoriaus kabinetą ir tardė, grasino, gąsdino. Kas pirmas pradėjo, kas pritarė? Sakėm – visi kartu pradėjom, visi drauge dainavom. Egzekucija baigėsi elgesio pažymio sumažinimu, iš mokyklos, kaip gąsdino, nieko neišvarė. Nes buvom vieningi…   

Šią savaitę Premjeras pristatė paskutinę savo Vyriausybės ataskaitą. Dauguma politologų ir politikų ją įvertino trumpai – žodžiai skyrėsi nuo darbų, o ateitis tebelieka miglota. Rusijai vėl ėmė vadovauti V. Putinas (nors jis, o ne ankstesnis prezidentas), visą laiką ir buvo tikrasis rusų vadas. Lietuvai tai nieko gero, bent jau apčiuopiamo santykių pagerėjimo su Rusija, nelaukiama. Prezidentė D. Grybauskaitė nutarė vykti į viršūnių susitikimą Jaltoje, Ukrainoje, kai daugelio ES šalių vadovai ten nevyks. Tokį sprendimą ji priėmė gavusi Ukrainos prezidento pažadą surengti susitikimą su kalinama šalies ekspremjere J. Tymošenko. Tik ką tai duos? O Jalta mūsų istorijoje įrėžusi juodą žymę: 1945-ųjų karo sąjungininkų konferencijoje anglai ir amerikonai mus išdavė, Baltijos šalis po karo be kovos paliko Stalinui…

Šiandien Laisvės a. minėsime laisvos Europos dieną. Linksmai, su „Dainuojančiais vyturiais“ ir „Patruliais“. Tad gražaus pabuvimo!

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *