Nepastebimai baigiasi pati gražiausia pavasario fazė. Visai neseniai dar bėgo sula iš beržų, žydėjo žibuoklės, plukės, o jau spėjo nužydėti ievos, slyvos, baigia žydėti obelys, kriaušės, žieduose skęsta alyvos, kaštonai. Laukai geltonuoja nuo kiaulpienių. Jei labiau neatvės orai, tuoj sužydės jazminai, erškėtrožės ir turėsime fenologinį vidurvasarį. Savaime suprantama, žiedų įvairovė didesnė darželiuose: dar džiugina įvairiaspalvės tulpės, narcizai, saulenės, raktažolės. Taigi belieka skubėti pasidžiaugti pačiu gražiausiu metų laiko tarpsniu, kuris, kaip nuostabus sapnas, greitai baigsis. Bet per pavasarinius darbus ir rūpesčius ne visiems pavyksta ištrūkti į gamtą, kuri, paprastai, nors ji visuomet yra visai šalia mūsų.

Apibendrinant visą pavasario eigą, buvo galima tikėtis ir kitokio scenarijaus. Po tokios kontrastingos žiemos – iki sausio vidurio labai šiltos žiemos, kai net kai kurie kultūriniai augalai jau buvę pradėję vegetuoti (pvz., sprogo juodųjų serbentų pumpurai), o vėliau puolė staigūs speigai –buvo galima tikėtis, kad pavasarį vaismedžiai ir vaiskrūmiai bus stipriai apšalę, silpnai žydės. Bet nieko panašaus neįvyko. Tiesa, galutinės pasekmės paaiškės rudenį. Nors net lepesnių kraštų augalai (graikiniai riešutmedžiai) nuo praėjusios žiemos mažai nukentėjo. Neretai ir po švelnesnių žiemų augalai labiau nukenčia. Gamtoje tiek daug paradoksų, kad net mokslininkai tuos reiškinius ne visada gali paaiškinti. 

Jau tiek pripratome prie šiųmečių šiltų orų, kad ir mažiausias atvėsimas gąsdina. Galvijų augintojai nuogąstauja, kad sausesnėse pievose, ganyklose žolė ne per didžiausia. Esant šiltiems, sausiems  orams augalas skuba kuo greičiau sukrauti žiedus, o ne žalią masę auginti. Nieko nuostabaus, kad, kaip ne dažnai būna, šį pavasarį visi augalai beveik vienu metu suskubo žydėti.

Baigiasi bemaž visų kultūrų optimalūs sėjos terminai. Reikia tikėti, kad šią savaitę baigsis paskutinės pavasarinės šalnos, bet reikia žinoti ir būti pasiruošus apsisaugoti nuo jų.

Man regis, daugiau bėdų turėsim ne nuo šalnų, o nuo kenkėjų ir ligų. Kad ir kokios šaltos žiemos būtų, nei erkėms, nei uodams, kolorado vabalams ir kitų parazitų populiacijoms tai įtakos beveik neturi. Atrodo, nepalankios sąlygos net vapsvoms ir širšėms peržiemoti nepakenkė. Nužydėjus sodams, neužmirškime nupurkšti jų „Fastak Deciu“. Tiesa, tai reikėjo padaryti kiek anksčiau, kai tik sprogo pumpurai, bet dar ir dabar nupurškimas prieš kenkėjus kiek padės.

Būdami gamtoje, besigrožėdami pavasariniais žydinčiais augalais efemerais, nebūkime kurti  sparnuočių giesmininkų balsams. Jau vieni pritilo, peri lizduose (tai ligutės, įvairių rūšių strazdai, varnėnai, liepsnelės). Vieniems pritilus, įsijungė kiti giesmininkai – devynbalsės, krosnialindos, volungės, o dar kiti – pakeliui į mūsų kraštą (putpelės, griežlės, čiurliai). O, va, kranklių jaunikliai jau pasiruošę savarankiškam skrydžiui iš lizdų. Bemaž ir visi žvėrys turi jauniklius, kuriuos akylai saugo nuo pašalinių akių, kol šie sustiprės, kiškiai šiemet kelia jau antras vestuves.

Taigi gamta šiuo metu pilna spalvų, garsų, tik reikia noro juos pažinti, o nesėdėti ištisai prie kompiuterių, televizorių ekranų.