Skip to content

Kas kurs Ignalinos įvaizdį: savi ar svetimi?

MI informacija

Pastaruoju metu MI spausdino keletą straipsnių apie iš Ignalinos kilusių žmonių sėkmingą gyvenimą užsienyje. Aišku, kaip ir visada, atsiranda tokių, kuriems laimingos kitų istorijos sukelia tik pagiežos protrūkius: „Kodėl rašo apie tuos, kurie tik pamatę artėjantį sunkmetį pabėgo, tėvynę paliko? Štai mes čia ariame iš paskutiniųjų, galą su galu duriame…“ Šis pamąstymas ir skirtas jums, kurie negali susitaikyti su dabartimi ir nemėgsta racionaliai žvelgti į ateitį.

Deja, bet tenka konstatuoti, kad tiek Ignalina, tiek daugelis panašių Lietuvos miestelių, dauguma didžiųjų miestų, nėra pajėgūs išlaikyti jaunų darbingų žmonių, tiesiog neatsiranda pakankamai darbo vietų, ekonomikos augimo tempai nesugeba pateisinti vis didėjančių asmeninių lūkesčių. Retas žmogus, baigęs mokslus Vilniuje ar Kaune (tuo labiau užsienio šalių universitetuose) grįžta į savo gimtąjį kraštą – tai būtų tolygu savęs pasmerkimui bedarbystei. Sėdėti be darbo, išlaikomam tėvų – per didelė prabanga. Aišku, derėtų atmesti tuos atvejus, kai jaunas žmogus perima tėvų žemės ūkio verslą, jo perspektyvos, kol Europos Sąjunga dosniai dalina dotacijas, visai neblogos. Tenka susitaikyti su tokia realybe, kad valdžia nėra visagalė ir ji negali ištempti Lietuvos iš pelkės už plaukų, kaip tai pats padarė baronas Miunhauzenas. Norint pamatyti realų progresą, investicijų ir darbų rezultatus, kartais tenka laukti dešimtmečius. Net ir tai, kad valdžia dažnai linkusi nustumti savo atsakomybę, bet puikiai naudojasi valstybės teikiamomis galiomis, dar nebūtinai turėtų sukelti juodos nevilties bangas. Visi puikiai mato, kad savivaldoje priimami realūs sprendimai, patys žmonės gali daryti didesnę ar mažesnę įtaką savo erdvės kaitai. Bet kažkodėl nesugebama pakilti į laipteliu aukštesnį lygį ir perkelti to į Parlamentą. Sakysite, kad kaltas žmonių godumas?.. Vadinasi, tokia liga serga visa visuomenė. Banali tiesa, bet valdžia – visų rinkėjų atspindys. Tik jie, matyt, labai nemėgsta savęs, o renka – į save panašius.

Tikrasis pavojus, kurį įžvelgiu aš, pabrėždamas neapykantą emigrantų sėkmei – abejingumas savo aplinkai ir mąstymo provincialumas, užsidarymas tik savo bute, ar tik už savo namų tvoros. Nenorime suprasti, kad miestas yra visų mūsų erdvė ir ne vien savivaldybės prioritetas kažką keisti. Ji tik organizuoja bendruomenės veiklą, atlieka valdžios, o kartu ir vadybininko funkcijas, o štai tai, ką mes paslaptingai įvardiname kaip visuomenę – esame mes patys. Čia nereikia pulti skaičiuoti savo namo kaimynų, o tiesiog pažvelgti į veidrodį ir susitvarkyti aplinką. Dauguma moralizuotojų yra tie, kurie nieko doro nenuveikė miesto ar rajono labui. Bet net nepakeldami užpakalių nuo savo sofų, jie sužino visą tiesą apie Ignalinos, Lietuvos ar net viso pasaulio įvykius ir be mažiausio gėdos jausmo dėsto savo supratimą kitiems.

Ar iš tiesų Ignalinos kūrimas užsibaigia ties jos riboženkliu? O gal jis vyksta tik savivaldybės ar seniūnijos pastatuose? Joks miestas negalėtų išlikti be savo istorijos, įvaizdžio, kurį sukuria čia atvykstantys žmonės (kurorto svečiai) ir išvykstantys jo gyventojai (trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio emigrantai). Būtent jie, sugrįždami ar dalindamiesi savo nostalgiškais prisiminimais, pažvelgdami į mums savą aplinką iš šalies, ir leidžia suprasti, kokiame lygyje mes esame, ką reikia keisti ir dėl ko derėtų susimąstyti. Pykti ant žmonių dėl jų asmeninių pasirinkimų labai lengva, o štai išklausyti jų pastabas ir suprasti, kaip jie mus mato – didelis iššūkis. Jį privalu atlaikyti.

Ekonominė situacija (kad ir mažais žingsneliais), bet juda į priekį: daug vilčių suteikia kurortinio miesto statusas, su Europos Sąjungos pagalba gerinama infrastruktūra, net didžiausi skeptikai pastebi, kad miestas gražėja. Keista, kad jie nesuvokia, jog taip nutinka todėl, kad mes vis labiau susigyvename su tuo, kad aplinkinių įtaka nebūtinai turi mums kenkti, kad svečias gali užeiti su gerais ketinimais. Joks miestas nebus pilnavertis, jei čia nebus išvykstančių žmonių, kurie išsineš savo Ignalinos idėją, nepamirš jos, perduodami miestelio istorijos nostalgiją kitiems.

Žmonių pasyvumas nėra savaiminis dalykas, jis šiaip sau neglūdi mumyse. Tai tikslų trūkumo ir negebėjimo įvertinti dabarties situacijos požymis, nesugebėjimas kelti mažų užduočių, kurio palengva gerintų gyvenimą, o ne griauti ir statyti naujas sistemas, kurti naujas respublikas ar konstitucijas. Jei vis plačiau dalyvautume diskusijose, savo argumentuota nuomone „spaustume“ valdžią, savanoriškai prisidėtume prie savivaldybės projektų spartesnio įgyvendinimo – pokyčiai ateitų žymiai greičiau ir ne iš „valdininkų kabinetų“, o mūsų pačių valia ir rankomis.

Linkiu aktyviai ir grindžiant faktais reikšti savo nuomonę bei nebijoti prieštarauti, kartu ir išdrįsti pripažinti savo klaidas.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *