Skip to content

Plaktukų paieškos Linkmenų muziejui tolimajame Maroke

MI informacija

Kovo viduryje Lietuvoje dar buvo sniego, o Maroke – pats augalų žydėjimo įkarštis. Žiedais puikavosi kaktusai, palmės, citrusiniai… Kavinės jau seniai „išlindusios“ į gatves. Prie staliukų – tik vyrai. Sėdi, leidžia laiką, žvilgčioja, kur koks automobilis pravažiuoja, koks praeivis – vietinis ar svetimšalis – praeina šaligatviu. Gatvės triukšmingos ir dulkėtos. Tačiau tai įprasta ir nė kiek netrukdo gurkšnoti mėtų arbatą.

Maroke šis gėrimas vyraujantis ir abejoju, ar tai įpročio įtaka. Senovės romėnai, gyvenantys kitapus Viduržemio jūros, lygiai taip pat gėrė mėtų arbatą, nes ji palankiai veikė smegenis, gerino apetitą, malšino troškulį, gerino miegą, slopino dirglumą. Manau, kad ir kaip marokiečiai besistengtų, alternatyvos šiam gėrimui nerastų.

Etniniai Maroko gyventojai – berberai. Čia jie gyvena daugiau nei penkis tūkstančius metų. Maroke – dalis Atlaso kalnų ir Sacharos dykumos. Galbūt todėl berberus galima apibūdinti kaip klajoklius ir pastovius šios šalies gyventojus.

Automobiliai – civilizacijos išmonė. Arkliai ir kupranugariai – nepamainomi berberų gyvūnai. Tai su jais vykdavo į ilgas ir varginančias keliones į kitus miestus, šalis, pas giminaičius.

Į kelionę berberai imdavo vandens, maisto, cukraus ir niekada nepamiršdavo mėtų.

Marokiečiai į kelionę imdavo gabalą cukraus. Anksčiau jo vertė buvo lyginant aukso. Kuo didesnis cukraus gabalas, tuo turtingesnis šeimininkas.

Į arabų senamiesčio turgų be palydovo neikite. Pasakykite jam, ko jūs norite ir jis jus nuves ten, kur reikia.

Vaikinui, kurio vardas Rašidas, pasakiau, kad kolekcionuoju plaktukus.

Šis nusistebėjo, atidžiai žvilgtelėjo į mane ir ilgokai mąstė.

– Žinau, kur jų yra, bet jie labai seni ir brangūs.

Einame turgaus labirintais, stumdomės, braunamės. Aplinkui klegesys, pardavėjų šauksmas, aibės prekių, kalnai vaisių, prieskonių, kilimų. Pagaliau pasiekiame antikvarinę parduotuvėlę. Supratęs, ko mums reikia, pardavėjas pasirausia savo lobiuose ir ant prekystalio sudeda keturis nematytus plaktukus.

– Tai berberų klajoklių įrankiai cukraus gabalui daužyti.
– Štai kaip! – nusistebėjau. – O aš ir nežinojau, jog yra ir tokių plaktukų.
Šeimininkas žiūri į mane ir šypsosi.
– Marokas turi daug paslapčių.

Sutinku, kad taip yra, ir pradedu derybas. Derėtis būtina, nes be to gali įžeisti pardavėją. Jam labai svarbu paplepėti, pagudrauti, pabendrauti. Bendravimas gali būti svarbiau nei pats prekės pardavimas.

Matau plaktuką su įrėžtais topografiniais ženklais.

Pastebėjęs mano susidomėjimą, prekeivis sako: „Tai plaktukas – žemėlapis, nurodantis kelią, kuriuo reikia keliauti.“

– Na, o šis, – rodau į medinį plaktuką su metaline raižyta plokštele.
– Tai žydų klajoklių plaktukas. Matot įrėžtą žvaigždelę? Šiam įrankiui du šimtai metų.
– Oho!
Vis dėlto renkuosi plaktuką su antilopės atvaizdu ir minėtą medinį su žydų žvaigžde.
– Tai šeimos plaktukai, – paaiškina antikvaras. – Jie buvo perduodami iš kartos į kartą.
– Dabar keliaus į Lietuvą, į Linkmenis – sakau ir laimingas deduosi plaktukus į krepšį. Tai bent eksponatai muziejui!
Vedlio paprašau nuvesti ten, kur parduodamas gabalinis cukrus.
– Žinau, – šypteli vaikinas. – Eime.
Saldumynų parduotuvėlėje nuo prekių gausos vėlgi ima svaigti galva. Nusiperku dviejų kilogramų cukraus gabalą. Kažin, ar tilps į rankinį bagažą.

Sėdime Marakešo aikštės kavinėje. Padavėjas atneša mėtų arbatos. Stiklinaitė nedidelė. Pusė jos pridėta stambių mėtų. Ragaujame – labai saldu, bet skanu. Aikštėje gausu turistų, prekystalių su šalies maisto gėrybėmis, važinėja arkliai su ištaigingomis karietomis. Kepina Afrikos saulė. Mėtų arbata maloniai atgaivina.

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *