Skip to content

Ignalina 1938–1942 metais

MI informacija

Apie Ignalinos miestelį iki 1945 m. parašyta labai nedaug.  Nors turime ir muziejų, bet ir jame šios informacijos kol kas stinga. Yra miestelio gimimo data, bet bažnyčios dokumentuose Ignalina minima daug anksčiau. Man buvo visada įdomu sužinoti apie žmones, kurie čia gyveno. Juk jie statė čia namus, augino vaikus. Šįkart norėčiau pateikti glaustai tik kai kuriuos faktus.

Miestelis buvo visas medinis, išskyrus mūrinį 2 aukštų pastatą, kuris vėliau tapo vienaukščiu ir pokaryje čia buvo įsikūrusi poliklinika (karo metais ten buvo vokiečių gestapas, po karo, išsikėlus poliklinikai, ilgai – mėsos parduotuvė – red. pastaba). Gatvės negristos, tik tarpukaryje išgristas akmenimis, vadinamu „bruku“. Strigeiliškis, Budriai ir Girminiai buvo atskiri kaimai. Pradėta statyti bažnyčia, kuri vėliau tapo kultūros rūmais.

Statant geležinkelį, 1865 m. miestelyje jau gyveno apie 80 žmonių, vietinių tik keletas. Daugumoje tai buvo geležinkelio statytojai su šeimomis, tarp jų – dauguma užsieniečiai.  Vėliau į miestelį atsikėlė daug žydų, dauguma iš Palūšės. Lenkijai okupavus šį kraštą, į Ignaliną atvyko daug lenkų valdininkų, policininkų ir pasieniečių. Vėliau, kai po 1939 m. Ignalina vėl įėjo į Lietuvos sudėtį, į Ignaliną vėl atsiųsta naujų valdininkų, šį kartą lietuvių. Pastebėjau, kad daug jų buvo iš Anykščių. 1939–1948 m. iš Ignalinos į Lenkiją išvyko daug lenkų, tarp jų – daug ir lietuvių, kurių dalis save laikė lenkais, kiti bėgo nuo komunistų (kolchozų, tremties į Sibirą). Karo pradžioje buvo išvežti ir sušaudyti žydai, kurie sudarė 90 proc. visų ignaliniečių. 1942 m. Ignalinoje jų jau nebuvo. Tad pokaryje Ignalinoje gyveno dauguma naujų gyventojų, kurie buvo aplinkinių kaimų valstiečiai. Reikėjo daug geležinkeliečių, 1950 m. miestelis tapo rajono centru, atsirado daug darbo vietų.

Straipsnyje pateiksiu tik skirtingas Ignalinos gyventojų pavardes, kurie dalyvavo 1938 m. vietinės valdžios rinkimuose. Pavardės pateiktos pagal to meto rašybą. Gausiausios giminės buvo žydų: Gilinski – 33,  Soloveijčik – 26,  Kac – 15, Elper – 12,  Icykson – 8,  Šneiderovič – 8, Ejnhorn – 6 rinkėjai. Iš viso išvardinta apie 1300 Ignalinos rinkėjų pavardžių. Manau, kad pridėjus vaikus ir jaunuolius, neturinčius dar balso teisės, turėsime nemažą miestelį.

Sąrašuose yra nurodytos ir rinkėjų profesijos. Dažniausiai tai buvo prekybininkai arba darbininkai. Žydai turėjo monopolį prekyboje, daug lietuvių ir lenkų dirbo prie geležinkelio. Retesnes pateikiame. Policininkai – Bohdanov, Brys, Ivinski, Lasota, Račycki, karininkai – Bojarski, Cejkinski, Gajevski, Kaminski, Šela, Šymkovski, rabinas Chait, viešbučio savininkas Dubinski, kirpėjai – Dvorec, Soroko, mėsininkas Einhorn, buhalteris Gavendo, kalviai – Greizo, Lajbstern, Niechviečovič, Rabinovič, Rajchel, inžinierius Jelenievski, kepėjai – Kiemeliški, Kurski, dažytojas Kryl, miškininkas Kalisievič, saldainininkas Peralmuter (tikriausiai turėjo saldainių parduotuvę), fotografas Valanis.

1942 m. vokiečiai vykdė Lietuvos gyventojų surašymą (galvojo, kad pasiliks čia ilgam). Ignalinos gyventojų sąrašas stipriai pasikeitęs, neliko žydų, daugelio lenkų, pasitraukė partiniai aktyvistai. Su atvykusiais į miestelį naujais gyventojais, kurių dauguma buvo viengungiai, Ignalinoje rasti tik 929 gyventojai. Deja, pokario metais daugumos jų Ignalinoje nematome. Tuomet miestelyje buvo tokios gatvės: Bažnyčios, Budrių, Daugėliškio, Ežero, Gaveikėnų, Geležinkelio, Laisvės, Lauko, Liaudies, Maisto, Miško, Palūšės, Senoji, Smėlio, Švenčionių, Ugniagesių, Valsčiaus, Vasario 16-osios, Vilkakalnio ir Turgaus bei Stoties  aikštės. Dalis jų yra ir dabar. O kur dingo kitos? 

1942 m. mieste veikė įvairios įstaigos:

Laisvės gatvėje: pastate Nr.1. – Ignalinos policija, Nr. 5. – Vokiečių žvejybos inspektorius, Nr. 13. – Valsčiaus savivaldybė, Nr. 23. – Vilniaus apskrities paskirstymo skyrius, Nr. 27. – Žemės ūkio kooperatyvas „Kepykla“, Nr. 40. – Girininkija.

Gaveikėnų gatvėje: Nr. 1. – Alaus dirbtuvė.

Bažnyčios gatvė: Nr. 7. Rūkyti žirniai (žirnių rūkykla?), Nr. 19. – Ambulatorija.

Ežero gatvėje: Nr. 1. – Buto ūkio skyrius.

Stoties aikštėje: Nr. 1. – Žemės ūkio kooperatyvas „Valgykla“, Nr. 2. – Vaistinė, Nr.16. – Mokesčių Inkascentas, Nr. 22a. – Pašto įstaiga.

Turgaus aikštėje: Nr. 7. – Žemės ūkio kooperatyvas „Viltis“, Nr. 7. – Žemės ūkio kooperatyvas „Kontora“, Nr. 7. – Bankelis.

Tenka apgailestauti, kad mokyklose nebeliko kraštotyrininkų. Istorija domisi daugiau tie, kurie ieško savo giminių šaknų. Tuo pačiu surandami įdomūs faktai iš krašto istorijos. Puikūs Romūčio Matkevičiaus straipsniai apie konkrečias vietoves. Pasigendu ir p. Kęstučio Čeponio straipsnių apie Ignaliną. O ir muziejui tikriausiai reikalingas darbuotojas, kuris užsiimtų tiriamuoju darbu.

Pastaba. Straipsnyje gali būti klaidų, rašant pavardes. Autorius turi 1938 m. rinkėjų sąrašus su jų vardais, o 1942 m. surašymą su vardais, pavardėmis, šeimų sudėtimis, jų amžiumi ir gyvenamų vietų tuometiniais adresais.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *