Prancūzijos kultūros ir komunikacijų ministerijos pasiūlymu, Tarptautinė muziejų taryba (ICOM) Tarptautinės muziejų dienos (gegužės 18 d.) proga rengia akciją „Europos muziejų naktis“. Europoje akcija kasmet vyksta nuo 2005 m., į kurią kiek vėliau įsijungė ir Lietuvos muziejai. Tikslas – parodyti muziejus naktį, kai paprastai jie nedirba. Tradicija tampanti galimybė muziejų ekspozicijas apžiūrėti nemokamai bei dalyvauti nakties programoje sulaukia nemenko dėmesio. Nuo 2008 m. kasmet „Muziejų naktis“ rengiama ir Stripeikiuose, senovinės bitininkystės muziejuje.
Šio šeštadienio vakarą, 21 valandą, muziejų nakties svečius čia prie vartų su sūriu ir medumi sutiko muziejaus vedėja Zita Stasytienė. Svečių atvyko kelios dešimtys, tarp jų ir vokiečiai iš Bavarijos (sprendžiant pagal jų įmantraus automobilio valstybinius numerius). Kadangi pagal akcijos dvasią ir nuostatus tą naktį turi būti daug šviesos (ugnies), kad tą muziejų pastebėtų ir nufotografuotų kosmoso platybėse klaidžiojantis palydovas, takas nuo vartų į kalnelį iš abiejų pusių apšviečiamas degančiomis medžio kaladėmis, kurias uždegė Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direktorius Eminuelis Leškevičius. Kaladės liepsnojo ir kitose muziejaus erdvėse. „Beje, tai mūsų išradimas, kurį ir užpatentuoti būtų galima“, – sakė E. Leškevičius. O kol šis išradimas autorinių teisių neįgijo, naudokitės juo ir kiti. Tokį deglą pagaminti nesunku. Imama maždaug 40– 50 cm aukščio nuo sauso rąsto atpjauta kaladė, kurios viename gale išskobiama kokių 15 cm gylio skylė. Į ją įdedama smulkių skiedrelių, šiek tiek įpilama degaus skysčio, kad geriau įsidegtų. O įsidegusi tokia kaladė liepsnoja bent porą valandų. Bet kokiam renginiui sutemus ir šviesos, ir paslaptingos egzotikos užteks.
Svečiai, pavaišinti sūriu ir medumi, degančių kaladžių koridoriumi pakilo į kalnelį, kur muziejaus vedėja surengė ekskursiją po visas keliuose pastatuose išdėstytas muziejaus ekspozicijas, pasakojo bitininkystės ir muziejaus istoriją, kaip ir ką veikia bitės avilyje, supažindino su kai kuriais įdomesniais eksponatais. Po ekskursijos visi vaišinosi žolelių arbata su medumi ir stebėjo autorinės dainos atlikėjų pasirodymus. Bardai visi savi, iš svetur atvykusių nebuvo.
Koncertinei daliai vadovavusi etnografė Sigutė Mudinienė pirmąjį atlikėją į inprovizuotą sceną pakvietė Pijų. Vyras kaip pipiras buvo ne kuo didesnis už savo armoniką, o publikai koncertavo pirmąkąrt. Taigi galbūt čia buvo būsimo muzikanto debiutas. Pijus grojo trumpai, bet įspūdingai. Jam armonikos klavišų užteko tik vienos pusės. Pagrojęs dvi melodijas, jaunasis armonikierius, kaip ir dera, nusilenkė publikai ir patenkintas nubėgo arbatos gerti.
Toliau grojo ir dainavo Miglės, Austėjos ir Beatričės trio, Ugnės ir Vaidos bei Olgos ir Elės duetai, skambėjo solinės Lino dainos.
Tuo gražus ir romantiškas susitikimas ant Stripeikių kalvos baigėsi, palikdamas vieniems gilesnius, kitiems gal seklesnius rėžius atmintyje. Ir, ko gero, visi įsimins dar vienus, itin įkyrius renginio dalyvius – uodus, nuo kurių apsiginti beveik nebuvo galimybių. Vakaras buvo giedras, be vėjo, nešaltas, tad šie zyzuoliai „dirbo“ iš peties. Kai kas nuo uodų gynėsi stovėdami aplink liepsnojančias kalades ir bardų klausydamiesi iš toliau.
Kitais metais muziejų naktį manoma pirmąkart rengti Ginučių malūne.
Autoriaus nuotr.










Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!