Dievulėliau, tiek metelių Lobinių palaukėm, pakalnėm praūžė, nurūko, o ausyse dar tebeskamba tolimaisiais 1952-aisiais prie altoriaus ištarti priesaikos žodžiai: „Aš, Jadvyga, imu tave, Bernardai, savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas“.

„Aš, Bernardas, imu tave, Jadvyga, savo žmona, gyvenimo partnere ir vienintele tikra meile. Prisiekiu branginti mūsų draugystę, mylėti tave šiandien, rytoj ir amžinai. Pasitikėti tavimi ir gerbti tave, būti ištikimas tau džiaugsme ir varge. Kas benutiktų, aš visuomet būsiu šalia. Aš duodu tau savo ranką ir savo gyvenimą. Tepadeda man Dievas“.

Pražydus 2012-ųjų gegužei, Vidiškių bažnyčioje, Jadvygai ir Bernardui Rasteniams vėl skambėjo gražūs padėkos žodžiai už pragyventus metus, už užaugintus vaikus, už šventai per tuos 60 metų vykdytus duotos priesaikos žodžius. Sulaukus deimantinių vestuvių, Jadvygą ir Bernardą sveikino keturi vaikai, dešimt anūkų, keturi proanūkiai, marčios ir žentai, kiti giminės, kaimynai, pažįstami.

Deimantinės vestuvės – tai rekordinis bendro gyvenimo laikas. Šios reikšmingos datos simboliu yra gražiausias brangakmenis – deimantas. Tai ne tik brangus ir gražus, bet ir labai tvirtas akmuo. Toks buvo ir tebėra lobiniškių gyvenimas, kurie per visus šešiasdešimt metų sugebėjo išsaugoti gražius ir tvirtus savo santykius.

„Jeigu kada ko užpykdavau ant Bernardo, tai pazyzdavau, paburbėdavau, kol buvome vieni, bet jeigu tuomet koks svetimas žmogus koją per slenkstį įkeldavo – įsivyraudavo taika ir ramybė. Niekas net nesuprasdavo, kad barėmės. Tiesą sakant, bardavausi aš, o Bernardas tuomet tylėdavo. Net vaikai niekada negirdėjo mus barantis. O kokių nors muštynių, apsaugok Dieve, niekada nebuvo, – papasakoja Jadvyga.

Jai dabar 88-eri, jam – 89-eri. Gražus amželis, toli gražu ne kiekvienam nugyvenamas. Kai deimantinių jaunųjų paklausiau, kaip darbus buvo pasiskirstę, Bernardas trumpai drūtai paaiškino: „Aš dirbau valdiškuose darbuose, o Jadvygai pareiga buvo vaikus ir gyvulius prižiūrėti“. Išties, kol vaikai augo, o tai užtruko ilgiau nei dešimtmetį, ponia Jadvyga augino vaikus ir prižiūrėjo ūkį, gyvulius. Kai paaugo jaunėlis sūnus Alvydas, Jadvyga iki pensijos darbavosi kolūkyje, vėliau tarybiniame ūkyje laukininkystės brigadoje.

Bernardas dirbo statybininku, vėliau kombainininku. „Po vestuvių įsidarbinau Ignalinoje, taip vadinamoje „strojkontoroje“. Tuomet dar jokio visuomeninio transporto nebuvo, tai pustrečių metų į Ignaliną ir atgal kasdien ryte vakare iš Lobinių vaikščiojau pėščias. O tai į vieną pusę apie dešimt kilometrų, – prisimena Bernardas.

Jadvyga vietinė, gimusi ir augusi Lobiniuose, o Bernardas gimęs Kybartuose (Vilkaviškio r.), bet dar ankstyvoje vaikystėje su tėvais persikraustęs į mūsų rajoną, mat iš čia buvo kilęs Bernardo tėvelis. Klausiu – kaip susipažino, kaip vienas kitą surado kadaise. Bernardas pasakoja ir juokiasi: „Viskas įvyko labai greitai. Jadzę man „prirodijo“, kaip kadaise dažnai būdavo. Aš atvažiavau, pamačiau, susipažinau ir prie altoriaus pavadinau. Po pirmojo pasimatymo“.

Dabar tai vadinama meile iš pirmo žvilgsnio. O tie žvilgsniai tuomet, pasirodo, tokie stiprūs buvo, tokie tvirti, tarsi deimantiniai, kad ir leido sulaukti atitinkamo stiprumo vestuvių.

Jas suorganizavo vaikai, pirmiausia dukra Stasė, daug metų dirbanti Butrimonių (Alytaus r.) gimnazijoje (dabar direktoriaus pavaduotoja). Patys jubiliatai, sako, apie jokias iškilmes nė negalvoję. Kaip ir prieš dešimtmetį, švenčiant auksinę vestuvių sukaktį. Tiesa, iškilmių bažnyčioje tuomet nebuvo, tačiau pokylį vaikai surengė.

Jadvyga ir Bernardas dabar džiaugiasi gražiai pragyventais metais, bet skundžiasi, kad sveikata jau nebe ta, jėgos apleidžia. Turi dar žemės, bet jos jau nedirba. Prižiūri širmį, kuris dažnai jiems kojas pavaduoja – nuveža kur reikia ir parveža.

Paliekant Rastenių namus, baltomis senovinėmis langinėmis švytinčius tarp kalvų ir miškelių, atsisveikinimui minutei stabteliu kieme. Netoliese viena kitą pakeisdamos čiauški lakštingalos. Visas jų kvartetas ar net kvintetas. Staiga kažkur toliau pragydo ir gegutė. Vienas ku-kū, antras, trečias… Devintas, dešimtas, vienuoliktas…

Ar tai ženklas, kad susitiksime ir po dešimtmečio?… To ir linkime Jadvygai ir Bernardui.

Autoriaus nuotr.