Sakoma, kad mūsų rajone nedarbas – vienas didžiausių Lietuvoje. Štai prieš savaitę paskelbtais darbo biržos duomenimis, darbo neturi septyniolika ir dvi dešimtosios procento.

Žinoma, tai nereiškia, kad tie, kurie darbo neturi, iš tikrųjų to darbo ieško ar bent jau nori dirbti. Gal koks specialistas galėtų paaiškinti tokį tinginystės reiškinį, gal net vienai priežasčiai surasti didelių mokslų nereikėtų: sakysim, kai daugiau visokių poilsiautojų, vasarotojų ir šiaip iš didmiesčių užvažiuojančių pinigingų piliečių, pas juos galim retkarčiais padirbėti ir kartais visai neblogai užsidirbti.

Pinigai į kišenę čia subyra be jokių mokesčių. Pensija bus maža? Kažkodėl tokie piliečiai apie tai negalvoja. Turbūt mano, kad valdžia užtikrins jiems orią senatvę. Įdomu, kaip tą orumą jie supranta – kai pinigų degtinei pakanka?

Kiti nedirba todėl, kad neranda darbo pagal specialybę. Specialybė šiais laikais renkamasi arba madinga, arba tokia, kurią lengviau gauti. Todėl atvažiuoja į Ignaliną, sakysim, koks nors socialinių mokslų specialistas ir tampa bedarbiu. Pasiūlyk tokiam kur nors ne pagal specialybę įsidarbinti – išgirsi, kad jis ne tam mokėsi, kad prastą darbą, ir dar už minimumą dirbtų. 

Nenuostabu, kad yra tarp bedarbių ir šnekančių apie gerą darbą užsienyje. Juo labiau kaip ir žiniasklaida apie emigraciją kalba neužsičiaupdama. Girdi, neva ten ir darbo lengviau gali susirasti, ir atlyginimai didesni, neva iki dešimties tūkstančių per mėnesį be vargo užkalti galima, todėl ir pagyventi galima, ir susitaupyti..

Apie tai, kad ne vienas, į užsienį darbo ieškoti išvažiavęs, vos sukrapštė pinigėlių kelionei atgal, jau daug prišnekėta. Vienus įdarbinimo agentūros sėkmingai apgauna, kitus, manančius, kad daugiau uždirbs, jeigu, kaip Lietuvoje pratę, dirbs nelegaliai, taip pat sėkmingai darbdaviai apsuka. Bet tokių vis dėlto ne dauguma. Kiti šį tą uždirba. Bet ar daug – čia jau kitas klausimas.

Štai emigracijos šalininkai šneka, kad kai kur nekvalifikuotas darbininkas per mėnesį gali dešimt tūkstančių litų uždirbti. Kadangi nė su vienu tiek uždirbusiu susitikti neteko, pasiremsiu faktais. Nedžiuginantys jie: pernai grįžusių į Lietuvą apklausos rodo, kad vidutinė emigranto alga tik šimtu septyniasdešimčia litų didesnė už vidutinį atlyginimą Lietuvoje – viso labo tik tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt litų.

Ir kaip po to suprasti visas kalbas per radiją ir televiziją bei visus rašinius apie aukso kalnus, laukiančius lietuvių emigrantų užsienyje? Juk jeigu vidutinis atlyginimas toks, tai kažkas, na, tie, apie kuriuos parašoma, gal ir uždirba keletą tūkstančių, bet tai reiškia, kad yra ir tokių, kurie nė tūkstančio litų negauna. Darbo už tokį atlyginimą ir Lietuvoje gali rasti. Bet ne, Lietuvoje ponai bedarbiai už minimumą nedirba.

Emigrantų pasakojimai apie parsivežtus tūkstančius veikiausiai nėra išgalvoti. Pasitaiko, kad ir parsiveža. Bet visi turbūt girdėjome pasakojimų, kad tam reikia gyventi keliese viename kambarėlyje, kad mokestis už butą pusės algos nesuėstų, apsieiti be kokių nors pramogų, o maitintis reikia vien kruopomis ir bulvėmis… ne, bulvės gali būti per brangu, nes, pavyzdžiui, Norvegijoje kilogramas bulvių kainuoja septynis litus.

Jau girdžiu pasipiktinimo žodžius: taigi pas mus Ignalinoje visai jokio darbo nėra. Bet ar ne keista pagalvojus, kad koks nors Jonas, neradęs darbo savo kaime, verčiau važiuos jo ieškoti į Londoną, bet tik ne į Vilnių ar kitą kokį didesnį Lietuvos miestą.

O kita vertus – štai dar truputis faktų: per balandį Ignalinos darbo biržos skyrius įregistravo du šimtai šešias darbo vietas, o įsidarbino tik šimtas keturiasdešimt trys žmonės. Tai kaip čia reikia suprasti: ar taip, kad iš beveik dviejų tūkstančio bedarbių norinčių užimti likusias šešiasdešimt tris darbo vietas neatsirado?

Matyt, turime nemažai tokių, kuriems geriau gauti bedarbio pašalpą, negu dirbti? Ir dar lieka daugiau laiko pašūkauti, esą valdžia skatina prievartinę emigraciją.