Jei patikslintume klausimą ir kalbėtume ne apie atviras, bet apie aptvertas laukymes bei gojelius – atsakymas būtų „Taip“. Tradicija laikyti aptvaruose vietinių ir svetimų kraštų laukinių gyvūnų sulaukia vis daugiau pasekėjų, tad, laikui bėgant, norint pamatyti Azijos, Amerikos ar Afrikos faunos atstovų nebebus būtinybės vykti už jūrų marių. Pamatyti – ne medžioti. Tačiau ir medžioklinės paskirties aptvarų Lietuvoje vienas kitas atsiranda. Turima istorinių duomenų, kad žvėrynus savo rūmuose buvo įrengę senovės egiptiečiai, kinai, romėnai. Viduramžiais didesnius ar mažesnius žvėrynus mėsai, pramogai, medžioklei turėjo daugelis Europos šalių valdovų bei didikų.

Žvėrynai ir Lietuvoje

Ne išimtis buvo ir Lietuva. XV a. pradžioje Trakus aplankęs Žiliberas de Lanua, Burgundijos riteris, savo kelionės aprašyme mini matęs Trakuose žvėryną, kuriame buvę stumbrų, briedžių, laukinių arklių (tarpanų), elnių, šernų, meškų ir kitokių žvėrių. Pirmąjį žvėrynų paminėjimą Lietuvoje galima būtų nukelti keletą metų atgal į XIV a. Dažnai rašoma apie kryžiuočių ordino diplomato, Elbingo komtūro grafo Konrado fon Kyburgo kelionę į Vilnių. Teigiama, kad čia 1397 m. vasarą jis esą matęs žvėryną, bet… tos kelionės istorija parašyta XIX a., mokslininkai ją priskiria istoriko romantiko Teodoro Narbuto išmonei.

Tačiau tikrovė ir be pagražinimų buvo ne prastesnė, niekas neginčija, kad XIV a. Vilniuje žvėrynas buvo, gal net ne vienas, nors apie jį garbus komtūras savo raštuose ir nepaskelbė.

Lietuvos istorijos bei etnologijos tyrinėtojas dr. Vykintas Vaitkevičius atkreipė dėmesį, kad Lietuva sėte nusėta vietovėmis vadinamomis: žvėrynais, žvėrinčiais, medžiokliais ir pan. Anot jo, nors istorikui labai knietėjo už šių pavadinimų ieškoti senesnius laikus siekiančių sąsajų su lietuvių tikėjimu, tradicijomis, kulto vietomis, tačiau pasigilinus į istorinius šaltinius dažniausiai paaiškėdavę, kad tose vietovėse dvarininkai tiesiog buvo įkurdinę žvėris – nuo jų prigijo ir vietovių pavadinimai.

Taigi, vietovardžiai dažniausiai teliudijo tik kelių šimtmečių senovę. Pasak V. Vaitkevičiaus, pagal vietovardžių gausą, galima numanyti, kad aptvarai su laukiniais gyvūnais buvo ne tik prie pilių, miestų, bet netgi prie smulkių dvarelių.

Padėjo išlikti elniams

Gyvūnų auginimo aptvaruose pomėgis yra pasitarnavęs gyvūnijos įvairovei mūsų krašte išsaugoti bei nykstančioms rūšims atkurti. Tarkim, taurieji elniai Lietuvos teritorijoje išnyko XVIII a., tačiau XIX a. aptvare prie savo dvaro Žagarėje juos įkurdino grafas D. Naryškinas. 1905 m. sukilę valstiečiai žvėris iš aptvaro išleido ir šie sėkmingai aklimatizavosi vietiniuose miškuose. Iš šių žvėrių kilusi visa laisvėje gyvenančių Lietuvos elnių populiacija, tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais praturtinta ir kitos kilmės į Lietuvą atgabentų elnių veislėmis.

Anot Gedimino Vaitiekūno, Lietuvos elnių augintojų asociacijos prezidento, senaisiais laikais laukiniai gyvūnai buvo auginami ne tik pramogai, pasigrožėjimui ar medžioklei. Kilus karui, kitoms negandoms, aptvaruose laikomi gyvūnai tapdavo svarbiu maisto atsargų šaltiniu – galimybe apsirūpinti šviežia mėsa. Kariuomenei patraukus į karo žygį, iš paskos buvo genami ne tik naminiai galvijai, bet ir žvėrynų gyvūnai.

Bizonai Lietuvos „prerijose“

Lietuvoje aptvaruose esama ir stambesnių kanopinių gyvūnų. Keli augintojai yra įsigiję vieną kitą stumbrą, o štai Audros ir Rolando Schelenz 100 ha ūkyje šalia Kelmės ganosi bizonų banda. Tai pirmasis ir kol kas didžiausias bizonų veislynas Baltijos šalyse. Lietuvos klimatinės sąlygos, netoliese esanti Baltijos jūra, pievos, krūmynai – aplinka artima bizonų tėvynei – Šiaurės Amerikos žemynui, tad sąlygos auginti šios rūšies gyvūnus – palankios.

 „Kaip bizonus auginti Lietuvoje – mažai kas gali patarti, patirties sėmėmės iš kanadiečių ir vokiečių veisėjų, tačiau daugiausia žinių įgijome iš savo pačių patirties. Abu su vyru sumanę auginti ir veisti bizonus ilgai ieškojome tokiam verslui tinkamos vietos. Šalia Kelmės, Lopetiškės kaime, radę sodybą su šalia esančiu pakankamai dideliu žemės plotu, ją įsigijome nusprendę, kad vieta „Bizonų rančiai“ (taip vadinasi ūkis) bus tinkama. Sodyba yra netoli Rygos–Kaliningrado plento, šalia miesto, numatėme greta gyvūnų auginimo užsiimti ir kaimo turizmu, vaišinti bizoniena poilsiautojus. Savo sodyboje įrengėme bizonienos degustacijos ir pokylių salę“, – pasakoja A. Schelenz.

Anot jos, aptvare auginami prerijų bizonai naminiais gyvūnais netampa, žmonių ar įprastų naminių gyvūnėlių kaimynystė jiems anaiptol nepatinka. Tarkim, šunis bizonai puola, matyt instinktyviai priskirdami juos vilkams. Tačiau bizonai – smalsūs, pastebėję kitus „gyvūnus“ (dažniausiai – žmones) gali patraukti prie tvorų pasižiūrėti, kas gi čia juos trikdo? Ši jų savybė pavojinga – kelia rūpesčių, nes žvėrys gali įsisukti į vielas. Jei toną sveriantys milžinai įpultų į svetimas valdas – rūpesčių jau būtų apsčiai. Bizonai buvo nusiaubę pačių augintojų sodybą – teko papildomai pasirūpinti aptvarų sutvirtinimu.

Į šį verslą Schelenz šeima per keletą metų jau investavo apie 1,5 mln. Lt. Ūkininkai rengia dokumentus, kad galėtų pradėti prekybą bizonų mėsa. Nuo 12 iš Prancūzijos atvežtų patelių ir patino, šiuo metu banga išaugo iki pusšimčio. Šalia „Bizonų rančios“ ganosi 60 Šiaurės Amerikos prerijų pasididžiavimu laikomų raguočių.