Neseniai Anykščiuose vyko nacionalinio konkurso „Mano žodynas“ apibendrinimas. Konkursą šių metų kultūros sostinei padėjo rengti Lietuvių kalbos institutas. Prieš tai kelias dienas vyko K. Sirvydo skaitymai, nes pirmojo lietuvių kalbos žodyno, pasirodžiusio 1620 m., autorius yra kilęs iš Sirvydų kaimo Anykščių r.

Konkurse dalyvauti su savo sudarytais žodynais galėjo tiek mokiniai, tiek suaugusieji. Pasak Lietuvių kalbos instituto direktorės Jolantos Zaborskaitės, darbų gauta labai daug. Man teko garbė į konkursą lydėti Didžiasalio šviesuolį Vaclovą Papšį, kuris, beje, tik kelionės išvakarėse sužinojo apie savo dalyvavimą. O buvo taip.

Vienos mano viešnagės metu jis parodė turįs senokai sudarinėjamą tverečėnų tarmės žodyną, tvarkingai ranka rašoma į pusstorį kontorinį sąsiuvinį. Pasiėmiau jį paskaityti ir kaip tik netrukus išgirdau apie skelbiamą konkursą. Ryžausi pasiųsti žodyną konkursui, nieko nesakiusi senoliui, tik paprašiau organizatorius po konkurso darbą grąžinti.

Ir koks gi buvo mano džiaugsmas, kai gavau pranešimą, kad 88-uosius įpusėjęs, pradinę mokyklą tebaigęs kaimo žmogus, pateko tarp laureatų, kaip originaliausio žodyno autorius!

Taigi, renginio finalas vyko Dabužių Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčioje, kurios šventorių puošia paminklas K. Sirvydui. Šv. Mišias žodynininko, jėzuito, garsaus pamokslininko atminimui aukojo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios rektorius jėzuitas Stasys Kazėnas. Įstrigo jo pamokslo mintis: teneapleidžia mūsų kilnumas, meilė vienas kitam ir orumas, pakelti gyvenimo sunkumus.

Šiltame renginyje rado laiko dalyvauti Anykščių meras Sigutis Obelevičius, jau minėta Lietuvių kalbos instituto direktorė, daug garbių mokslo žmonių iš visos Lietuvos. Ir kai greta kitų konkurso laureatų – mokinių, mokslininkų – atsistojo mūsų Vaclovas bei atsiimdamas apdovanojimus tarė gražų žodį, kodėl jis rašo, bažnyčioje kilo ovacijos. Konkursui vadovavusi kalbininkė Aurelija Tamulionienė sakė, kad šis darbas – tikras, tvirtas ir gilus ryšys su pirmuoju žodynu. Pasak jos, į žodyną žmogus sudėjo visą savo gyvenimą. Konkurso žodynai sukėlė didelį susidomėjimą, buvo surengta jų paroda. V. Papšio darbu gėrėjosi tiek instituto darbuotojai, tiek Seimo nariai.

Matydama Lietuvos šviesuomenės rodomą pagarbą paprastam kaimo žmogui, labai džiaugiausi, kad tokio grynuolio indėlis ne tik į savojo krašto – į visos Lietuvos kultūrą – yra pastebėtas ir įvertintas. Kita vertus, visą savaitę iki renginio persekiojo baisus nesmagumas, nes mūsų vykimas į Dabužius sukėlė tiek streso ir rūpesčių rajono valdininkams, kad kartais jaučiausi tiesiog aferiste, ko gero, dar ir ieškanti sau naudos.

Bet vėlgi sustiprino S. Kazėno pamokslo žodžiai: rūpesčiai praeina, tikrosios vertybės išlieka…