Vėl tenka šaukte šaukti apie tragišką Lietuvos gyventojų padėtį. Tai daryti paskatino žinutė „Valstiečių laikraštyje“. Joje rašoma, kad Lietuvos ūkininkai, išleidę vaikus į mokslą, priversti pirkti jiems butus – Vilniuje ar Kaune, nelygu kur sūnelis ar dukrelė susirengė mokslus krimsti. Pasirodo, ūkininkai suskaičiavo, kad pirkti geriau apsimoka, negu nuomotis. Be to, su ta nuoma dar ir papildomos problemos: nuomojamuose butuose vaikučiai nesijaučia taip laisvai, kaip nuosavuose. Todėl geriau jau nupirkti butą.

O prisimenate, kaip gera būdavo anais subalansuotų kainų laikais? Tada bendrabučio negavę studentai butų nenuomodavo, ne, jie draugiškai, neretai susidėję trys arba keturi, išsinuomodavo pas kokią nors moterėlę kambarėlį ir jame tyliai ramiai gyvendavo, mokydavosi. Keliese gyvenant, buvo ugdomas kolektyvizmo ir vienybės jausmas.

Pagyvenusios moterėlės tais laikais ypač mielai kambarius nuomodavo būsimiems medikams, o šie už tokią malonę šeimininkę prižiūrėdavo – širdį paklausydavo, temperatūrą pamatuodavo.

Taip, gyventi nuomojamame bute tada buvo taip gera ir linksma, kad mažai kam ateidavo į galvą vienam išsinuomoti atskirą kambarį. Apie butą jau net nešneku, tokių atvejų nežinau. Tie, kurie tai prisimena, patvirtins mano žodžius.

O vaikeliui studentui nupirkti butą – ne, anais subalansuotais laikais tokių nesąmonių nebuvo. Anais laikais buvo viskas tvirta ir aišku: baigei mokslus, susituokei su antra puse, susilaukei vaikų, ir po kokių dešimties ar dvidešimt penkerių metų valdžia tau duoda butą. Visiškai nemokamai duoda.

Na, norintiems tą butą turėti anksčiau, žinoma, tik kai kuriems, lojaliems piliečiams, valdžia leisdavo tą butą pasistatyti – kooperatiniu vadindavosi. Bet irgi ne studentavimo metais, kad tėvai nebūtų priversti pinigus butams leisti.

O ar prisimenate, kaip paprasta anais laikais būdavo studentui susirasti darbą? Aš pati dirbti pradėjau studijuodama antrame kurse. Čia tik pikti liežuviai pasakys, jog taip pasielgiau nenorėdama sėdėti ant sprando tėvams, kurie ne tik buto nebūtų įstengę nupirkti, jeigu tokia galimybė būtų buvusi…

Dabar žmogus, ir aukštąjį įgijęs, darbo rasti negali. Dažnas po aukštosios baigimo keliauja tiesiai į darbo biržą. O tada?

Puiku buvo tada. Aukštųjų mokyklų buvo nedaug, konkursai didžiuliai, bet užtat visiems baigusiems darbo atsirasdavo. Dabar gi aukštųjų mokyklų prisiveisė tiek, kad kiekvienas kvailys, ypač jeigu tėveliai pakankamai pinigų turi, gali baigti aukštąją. Mokslo pagal specialybę neradęs – diplomuotų kvailių daugiau negu reikia tos srities specialistų – gali įsigyti ir antrą diplomą.

Taigi, anais laikas specialistų rengdavo tiek, kiek reikia, kad visiems darbo užtektų. O dabar aukštosios taip pasileido, kad galvoja tik kaip daugiau pinigų iš studentų surinkti, o apie tai, ar jie baigę darbą ras – visai negalvoja. Girdi, patys studentai turėtų pagalvoti, kur stoja ir ko mokosi. Nesąmonė kažkokia, ar ne? Valdžia vietoj studentų turėtų galvoti. 

O, tiesa, dar prisiminiau apie transportą. Anais laikais tokių kvailysčių nebuvo, kaip dabar, nepažinojau nė vieno studento, kuris po miestą ar pas tėvus būtų mašina važinėjęs. Nebuvo tokių iškrypimų nei iškrypėlių, užtat benzinas pigus buvo. Na, pasitaikydavo vienas kitas turtingesnių tėvų, kokių pirmininkų ar fermos vedėjų, vaikelis, kuris lašinių parsivežti važiuodavo Jawa apsižergęs, bet tai jau buvo išimtys.

Žodžiu, anais subalansuotais laikais viskas buvo subalansuota. O dabar – visiškas išsibalansavimas. Tik įsivaizduokite, žmonės priversti studentams butus pirkti. Tikrai, blogai gyvename, labai blogai.