Penktadienį Ignalinoje įvyko euroregiono „Ežerų kraštas“ tarybos 27-asis posėdis. Dabar euroregionui priklauso 29 Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos savivaldybės (Baltarusijoje savivalda sąlyginė, ten rajonus, kaip sovietmečiu pas mus, valdo rajonų vykdomieji komitetai ir liaudies deputatų tarybos, tiesiogiai pavaldžios centrinei šalies valdžiai). Posėdyje dalyvavo 22 savivaldybių atstovai. Tarp svečių buvo Baltarusijos konsulas Daugpilyje Jurijus Dovydovskis ir delegacija iš Rusijos, Pskovo srities Sebežo rajono, kuris taip pat nori prisijungti prie euroregiono. Posėdyje turėjęs dalyvauti Baltarusijos konsulato Lietuvoje darbuotojas Aleksandras Lukaševičius atvykti negalėjo ir atsiuntė sveikinimą, kuris buvo perskaitytas.
Posėdžiui pirmininkavęs mūsų rajono meras Bronis Ropė trumpai pristatė svečiams rajoną ir pokyčius, įvykusius nuo 2-ojo euroregiono tarybos posėdžio 1999 m. sausį, kuris taip pat vyko Ignalinoje. Buvo parodytas filmas apie rajoną.
Dar prieš pirmąsias sveikinimo kalbas posėdžio dalyviams koncertavo Ignalinos muzikos mokyklos mokytojai: akordeonininkų trio, dainavo Birutė Paukštienė ir Gintautas Juodagalvis.
Baltarusijos konsulas Daugpilyje J. Dovydovskis, sveikindamas posėdžio dalyvius, sakė, kad trys tautos – lietuviai, latviai ir baltarusiai – bendrauja nuo senų laikų. Dabar, kai valstybes skiria sienos, euroregiono „Ežerų kraštas“ misija – palaikyti ir plėtoti tuos ryšius, o šalių valdžios organizacijų pareiga – dirbti žmonių labui. Konsulas sakė, kad tarp Latvijos ir Baltarusijos jau veikia pasienio zonos bevizis režimas, kuris kol kas įstrigęs su Lietuva. J. Dovydovskis pasigedo tampresnio investicinio bendradarbiavimo tarp euroregiono partnerių.
Breslaujos (Braslavo) rajono liaudies depatatų tarybos pirmininkė Nina Pučinskaja perskaitė temperamentingą pranešimą apie kultūrinį bendradarbiavimą tarp euroregiono rajonų, euroregiono Lietuvos biuro vadovė Roma Ksenzovienė pristatė savo biuro projektus bei perskaitė pranešimą apie euroregiono Latvijos biuro veiklą 2012 m. (neatvykus jos kolegei Inesai Matisonei). UAB „Investicijų partneris“ direktorius Dmitrijus Sosunovas pristatė alternatyvios energetikos projektą. Itin susidomėję jo klausėsi baltarusiai, nes jiems tai, kad pas mus jau naudojama saulės energija (Dūkšto katilinėje ir kitur) – įdomi naujiena.
Šio posėdžio „vinis“ buvo atgaivintas klausimas dėl tarptautinio pasienio porto su Baltarusija. Kad jo reikia – visi sutinka, nes dabar artimiausi tarptautiniai pasienio postai tik Lavoriškėse ir Medininkuose arba Latvijoje, kelyje Daugpilis–Breslauja. Ateinantį sekmadienį į tarptautinį festivalį „Braslovskije zornicy“ rajono delegacija suks beveik dvigubai ilgesnį lanką per Daugpilį, užuot tiesiausiu keliu važiavusi per Tverečių. Taigi, posto reikia, bet kilo ginčas – kur jam būti – Tverečiuje ar Adutiškyje? Šiam posėdžiui buvo parengtas ir jo dalyviams pateiktas kreipimasis į Lietuvos Vyriausybę ir Susisiekimo ministeriją „Dėl Tverečiaus pasienio kontrolės punkto statuso“. Jame be kita ko sakoma: euroregiono „Ežerų kraštas“ taryba „prašo vykdyti Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus plėsti valstybės sienos perėjimo punktus, prie išorinių Europos Sąjungos sienų pastatyti ir įrengti pasienio kontrolės punktus, atitinkančius Europos Sąjungos reikalavimus, ir neatidėlioti 2006 m. gegužės 29 d. patvirtintoje Pasienio kontrolės punktų plėtros strategijoje numatyto Tverečiaus pasienio kontrolės punkto statuso keitimo į tarptautinį bei atitinkamos infastruktūros įrengimo“.
Šiam kreipimuisi pritaria Ignalina, Visaginas ir Breslauja, bet nepritarė Švenčionys ir Pastoviai, kurie siekia, kad tarptautiniu pasienio postu taptų Adutiškis. Švenčionių vicemerė Raja Krupenina pranešė, kad neva iš Vilniaus gavusi žinią, jog Adutiškio posto projektavimui Vyriausybė skiria 100 tūkst. Lt. Tuomet mūsų meras B. Ropė parodė oficialų dokumentą, kuriame rašoma, kad jau pradėtas projektuoti Tverečiaus postas. Toks rajonų konkuravimas dėl posto vietos suprantamas, nes tarptautinis postas – plati infrastruktūra, naujos darbo vietos ir vietiniams gyventojams.
Išsiskyrus nuomonėms, taryba sutarė, kad ginčytis neverta, nes mūsų nesupras abiejų šalių Vyriausybės. Svarbu, kad toks postas atsirastų, tad kreipimuisi pritarta, bet nenurodant konkrečios vietos. Dėl jos tegul sprendžia šalių valdžios.
Daugiau pliusų ir galimybių tapti tarptautiniu postu turi Tverečius, nes jam įrengti reikia kur kas mažiau lėšų. Kadangi valstybės siena Adutiškyje eina per patį miestelį, postą reikėtų iškelti už jo ribų, be to, reikėtų rekonstruoti kelią nuo Švenčionių iki Adutiškio, nes dabartinis neatitinka tarptautinių standartų. Tverečiaus atveju viso to nereikėtų daryti.
Latvijos Kraslavos dūmos pirmininko Gunaro Upeniekso pasiūlymu, euroregiono taryba pritarė ir dar vienam prašymui – tarptautinį postą įrengti tarp Kraslavos ir Verchnedvinsko su perkėla per Dauguvą (Vakarų Dviną).
Susidomėję tarybos nariai išklausė svečių iš Rusijos, Pskovo srities Sebežo rajono prisistatymą. Sebežo rajonas yra pačiame Pskovo srities kampe ir ribojasi tiek su Latvija, tiek su Baltarusija. Sebežui atstovavo šio rajono vadovo (rus. – glavy rajona) pavaduotojas Nikolajus Kovoliovas ir savivaldybės juridinio skyriaus viršininkė Aliona Solovjova.
Sebežas – senas Rusijos miestas, daug sąsajų turėjęs su Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste (LDK). Jis įkurtas 1414 m., 1535 m. ten pastatyta tvirtovė, o į Rusijos sudėtį įėjo tik 1772 m. Iki tol priklausė LDK. Todėl dabartiniame miesto herbe – ir dvigalvis rusiškas erelis, ir lietuviškas Vytis. Sebežas kažkuo panašus į mūsų Trakus – įsiterpęs pusiasalyje tarp ežerų. Rajone – 21 595 gyventojai, apie 350 ežerų, 50 000 ha nacionalinis parkas. Nustebino vienas skaičius – bedarbystė Sebežo rajone – tik 1,98 proc. (mieste dar mažesnė). Juokavome, kad, matyt, tie du procentai tiesiog dirbti nenori. Svečių vadovas N. Kovaliovas MI sakė, kad dabar rajonui vadovauti pradėjo labai energingas vadovas, kuris visomis išgalėmis palaiko bendradarbiavimą. Todėl gavę kvietimą į euroregiono posėdį, nedvejodami į jį atvyko ir ateityje norėtų prisijungti prie „Ežerų krašto“. Išvažiuodamas N. Kovoliovas su rajono meru apsikeitė vizitinėmis kortelėmis, svečias pažadėjo ilgai nedelsdamas pakviesti Ignalinos delegaciją susipažinimui į Sebežą. Tad, ko gero, įgysime draugų dar vienoje šalyje – Rusijoje.
Beje, jei į Sebežą važiuotume per Baltarusiją, tai prie kelio Verchnedvinskas–Sebežas surasime ir baltarusišką Ignaliną, kurią lankėme prieš trejus metus. Ji yra tik už 2 km nuo Rusijos (Sebežo rojono) sienos. Bet į Sebežą geriau vykti per Latviją, antraip reikės dviejų vizų (rusiškos ir baltarusiškos).
Po tarybos posėdžio jo dalyviai aplankė Aukštaitijos nacionalinio parko naująjį informacijos centrą, kopė į Ladakalnį ir Ginučių piliakalnį, o susitikimas baigėsi diskusijom ir apsikeitimu suvenyrais prie žuvienės Šakarvos ANP poilsiavietėje.
Kitas euroregiono tarybos posėdis rudenį vyks Baltarusijoje, Verchnedvinske.
Autoriaus nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!