Ar girdėjote, kad Lietuvoje kuriama bananų augintojų asociacija? Taip, pas mus jau atsirado ūkininkų, kurie pasiryžę imtis šių skanių bei maistingų vaisių auginimo ir konkuruoti su visokiomis Afrikos šalimis ir Indijomis.

Būsimi asociacijos nariai supranta, kad tai padaryti bus nelengva. Jau pirmieji žingsniai parodė, kad bananų augintojams teks susidurti su begale sunkumų. Ta žolė, kurios vaisiai ir yra bananai, pasirodo, išauga iki 18 metrų. Taigi, teks pasirūpinti didesniais negu įprasta šiltnamiais. Aišku, kad tokiems šiltnamiams šildyti ir rusiškų dujų reikės daugiau, o jos, žinia, brangios, todėl bananai irgi žada būti nepigūs. Bet jie bus lietuviški!

Todėl bananų augintojų asociacija visų pirma ketina belstis į vartotojo lietuvio sąžinę, kad jis paremtų vietinį gamintoją.  Be to, asociacija tikisi, kad valdžia lietuviškiems bananams sumažins akcizus, o jeigu ir po to nesusipratę tautiečiai nepirks vietinės prekės, nes ji, aišku, bus brangesnė, tada gal pavyks pasiekti, kad įvežti į Lietuvą nesaugius užsienietiškus bananus apskritai būtų uždrausta.

Sakote, to jau per daug? Sakote, jums norisi pigesnių bananų, ir žadate protestuoti? Tai gal guminių „bananų“ seniai negavote?

Kuo bananų auginimas prastesnis už braškių auginimą? Štai pasirodžiusios pirmosios lietuviškos braškės buvo kone dvigubai brangesnės už prekybos centuose laisvai, net visai šalia tų gražiųjų, nuostabiųjų, skaniųjų lietuviškų pardavinėjamas lenkiškas braškes.

Tiesa, nuostabiomis, skaniomis ir t. t. lietuviškas braškes paprastai vadina jų augintojai. O kaip yra iš tikrųjų?

Nesu tokia turtinga, kad pirkčiau lietuviškas braškes (ir paprastai laukiu, kol mano darže prinoks), bet kai vaišina – neatsisakau. Galiu pasakyti: lenkiškos man pasirodė saldesnės. Nesunku tai paaiškinti: mus pigesnėmis braškėmis aprūpinančioje Lenkijoje pavasaris ateina anksčiau, ten šilumos daugiau, atitinkamai daugiau ir saldumo – ir uogose, ir vaisiuose.

Visi žino, kad taip yra ne tik su braškėmis. Sakysim, lenkiški obuoliai irgi skanesni, saldesni. Norėtumėt pas mus tokių išsiauginti? Geriau nebandykite: nors lenkiškų obelų veislių Ignalinoje mugėje būna, bet pasodintos pas mus jos jau pirmos bent kiek šaltesnės žiemos neatlaikys.

Tad mūsiškiams sodininkams belieka aiškinti, kad jų išauginti obuoliai, nors ir rūgštesni, užtat skanesni ir sveikesni. Ir turbūt vieną kartą reikėtų baigti su šnekomis apie sveikus ir nesveikus vaisius bei uogas: jeigu importuojama produkcija kenkia sveikatai, įvežti ją turėtų būti uždrausta, o jeigu ne – vietiniai veikėjai, savą produkciją vadinantys sveika, o svetimą – nesveika, turėtų būti baudžiami už klaidinančią reklamą.

Bet grįžkime prie bananų ir braškių. Braškių augintojai skundžiasi išaugusiomis dujų kainomis ir prašo valstybės paramos, kitaip tariant, mažesnių akcizų.

Tačiau arkliui aišku, kad sumažintus akcizus kokiai nors prekei ar jų rūšiai padengia visi mokesčius mokantys Lietuvos gyventojai. Jeigu aš lietuviškų braškių nevalgau – kodėl iš mano kišenės turi būti išskaičiuojama tam tikra suma, kurios biudžetas netektų, sumažinus akcizą braškių augintojams? Kitaip tariant, kodėl aš turiu juos šelpti? Negi jie tokie neįgalūs, kad negali patys užsidirbti?

Sumažinsi akcizus vieniems – tuojau pat to paties įsigeis kiti. Taip ir bananų auginimas Lietuvoje kai kam gali tapti pelningas. Žinoma, ne tiems, kurie tuos bananus valgo.

O ką daryti ūkininkui, jeigu jam, sakysim, braškes auginti neapsimoka? Aš iš savo vartotojiškos varpinės pasakysiu taip: auginti tai, kas apsimoka, kas Lietuvoje nuo seno buvo pelninga. O visokių egzotiškesnių vaisių, ar tų pačių braškių tuo metu, kai Lietuvoje jos neprinokusios, aš nusipirksiu parduotuvėje. Žiūrėsiu, kur skaniau ir pigiau.

Čia jau jokio patriotiškumo negali būti. Be to, neužmirškime, kad esame įstoję į Europos Sąjungą. Jai lietuviškų bananų nereikia.