Skip to content

Kosmose pripėduota ir lietuviškų pėdsakų (1)

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuva laukė, kada pirmas lietuvis pakils į kosmosą. Kosmonautų būryje tam rengėsi marijampolietis Rimantas Stankevičius, kurio skrydis vis buvo atidedamas. Tačiau 1990 m. rugsėjo 9 d. jis žuvo Italijoje, su naikintuvu SU-29 aviacijos šventėje atlikdamas „mirties kilpą“. Žuvo ir viltis turėti lietuvišką Jurijų Gagariną. Tuomet net buvo įtarimų (apie tai daug rašyta), kad ta katastrofa buvo organizuota KGB, kad neleisti lietuviui pakilti į kosmosą, nes Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę. Apie R. Stankevičių šiame straipsnių cikle dar rašysime.

O dabar klausimėlis – ar išties kosmose taip ir nepabuvojo nė vienas lietuvis? Pabuvojo, ir ne vienas, o du. Tiesa, pusiau lietuviai, nes vieno tik tėvas buvo lietuvis, antro – tik motina. Gal girdėjote apie kosmonautą Aleksejų Kuraitį, kuris vadovavo 30-čiai rusų pilotuojamų kosminių skrydžių ir pats tris kartus kilo į kosmosą? Ne? O kosmonautą Aleksejų Jelisejevą tikriausiai žinote. Tai jis ir yra Kuraitis. Belieka išsiaiškinti – kur čia šuo pakastas…

Aleksejaus tėvas buvo lietuvis Stanislovas Kuraitis (1905–1978), bet 1935 m. jis buvo nuteistas už antitarybinę veiklą, tapo „liaudies priešu“. Po 22-ejų metų buvo reabilituotas, tačiau į šeimą nebegrįžo. Dirbo odos avalynės pramonės centrinio mokslinio tyrimų instituto laboratorijos viršininku Maskvoje. Motina – rusė Valentina Jelisejeva. Ji – Fizinės chemijos instituto prie SSRS Mokslų Akademijos laboratorijos vedėja, technikos mokslų daktarė, profesorė, išradėja.

A. Jelisejevas tėvo beveik nepamena. Motina su vyru išsiskyrė, jam tapus „liaudies priešu“ ir 1950 m. sūnui, kai jis mokėsi dešimtoje klasėje, pavardę pakeitė. Kad politinio kalinio pavardė netaptų kliūtimi stojant į institutą. S. Kuraitis gyvenimo pabaigoje parašė sūnui laišką, kuriame trumpai nupasakojo savo kelią: „Vaikystė, septynmetė mokykla, gamykla „Komjaunuolis“, kelialapis į darbo fakultetą, institutas, aspirantūra. Vėliau 22 metai išbraukti iš gyvenimo, ir vėl darbas institute, tik ne mokymo, bet tyrimų. Iš pradžių apsigyniau kandidato, o vėliau ir daktaro disertaciją. Laboratorijoje, kuriai vadovauju, buvo sukurta nauja pramonės sritis.“

„Mano tėvą atėmė, kai tik gimiau. Jis studijavo aspirantūroje, su motina gyveno aspirantų bendrabutyje. Netikėtai kambaryje pasirodė du civiliai apsirengę žmonės ir mano tėvą išsivedė. Jis buvo linksmo būdo, tad buvo įsitikinęs, kad tai nesusipratimas ir kad po poros valandų grįš. Bet negrįžo. Netikėtai tapo „liaudies priešu“, o mama – „liaudies priešo žmona“. Daugiau savo tėvo aš nemačiau. Tik trumpai buvome susitikę prie metro stoties, kai buvau paauglys. Bendrų šeimos nuotraukų neturiu“, – prisimena A. Jelisejevas.

Kaip Kuraitis atsirado Rusijoje? Pirmasis pasaulinis karas A. Jelisejevo (Kuraičio) senelius – Juzę ir Adomą Kuraičius – nubloškė į Riazanės guberniją. Ten gimė sūnus – būsimojo kosmonauto tėvas Stanislovas. Kai 1934 m. paslaptingai buvo nužudytas J. Stalino konkurentas S. Kirovas, Sovietų Sąjungoje pasipylė represijų banga. Buvo suimta ir daug lietuvių, „kėlusių ypatingų įtarimų“ (ryšiai su Lietuva, užsieniu). Stanislovą Kuraitį išsiuntė į lagerį.

Lietuvoje kosmonauto tėvo – Stanislovo Kuraičio pavardė ir toliau buvo tabu. Kai 1971 m. Maskvoje, Sokolnikų parke, buvo surengta pasaulinė avalynės ir odos pramonės paroda, ties vieno išradimo aprašymu buvo ir autoriaus S. Kuraičio pavardė. Tačiau tuomet „Vakarinėse naujienose“ išspausdintame reportaže apie šią parodą lietuvio išradėjo pavardės neliko. „Taip liepta“, – aiškino redaktorius. Su tokia cenzūra vėliau dar kartą susidurta Vilniuje per čia vykusią SSRS odos technologijos mokslinę konferenciją. Vieną pagrindinių pranešimų skaitė prof. S. Kuraitis. Glavlitas (cenzūros įstaiga) vėl iš informacijos išbraukė jo pavardę. Būgštauta, kad išgirdę Maskvoje gyvenančio lietuvio mokslininko pavardę, žurnalistai puls šį žmogų kamantinėti – tada galėjo atkapstyti tiesą ir apie jo sūnų kosmonautą“.

Dabar A. Jelisejevas gyvena Maskvoje, dirba vokiečių kompanijoje „Festo“, kuri bendradarbiauja su Rusijos universitetais, dėsto Maskvos energetikos institute (technikos universitete). Pernai lapkritį Vilniuje vyko tarptautinė kosmoso konferencija SEMWO, kurioje dalyvavo ir A. Jelisejevas. Jis sakė, kad gerai pažinojo Rimantą Stankevičių, kurį pavadino puikiu lakūnu-bandytoju. Taip pat sakė, kad jam teko bendrauti, ruošiant pirmąjį sovietų ir amerikiečių skrydį į kosmosą, su astronautu Karoliu J. Bobko, kuris pernai taip pat viešėjo Lietuvoje ir atrado čia savo lietuviškos kilmės šaknis (tai antras lietuviško kraujo astronautas – jo seneliai ir motina buvo lietuviai emigrantai), kosmose su JAV kosminiais laivais taip pat pabuvojęs triskart.

A. Jelisejevas atsakė į keletą žurnalo „Aviacijos pasaulis“ klausimų. Šį interviu spausdiname sutrumpintą.

– Ar Jums dažnai teko būti Lietuvoje?

– Lietuvoje lankiausi keletą kartų skirtingais tikslais. Man patiko gamta, žmonių kultūra – tvarkingumas, santūrumas, sąžiningumas. Bet jūsų šalyje draugų, pažįstamų neturiu.

– Koks didžiausias skirtumas tarp to, ką žinote šiandien, ir to, kas vyko aplink Jus, kai ruošėtės ir kilote į kosmosą?

– Kosmosas iš tiesų tapo nuolatine žmonių buvimo vieta. Pagrindinių ekspedicijų kelionės į tarptautinę stotį savo trukme žymiai skiriasi nuo tų, kuriose dalyvavau aš. Mes skridome keletui dienų ir tokiam laikotarpiui buvo nesunku atsisakyti daugybės dalykų, kurie mums įprasti Žemėje: sporto, dušo, skutimosi, šilto maisto. Keletą mėnesių trunkančiuose skrydžiuose tai nepriimtina. Dabar kosmonautų gyvenimo sąlygos laive yra visiškai kito lygio. Pirma, daug kruopščiau stebima kosmonautų sveikata. Medicinos pagalbos priemonių yra daug daugiau. Sukurtas visas kompleksas priemonių, padedančių įveikti kenksmingą nesvarumo poveikį. Į stotį pristatomi įvairūs maisto produktai. Kosminiame laive gausu mokslinės aparatūros, daugelis darbų atliekami už stoties ribų, atvirame kosmose. Bet emocinis skrydžio pojūtis, manau, išliko panašus į tą, kurį patirdavome ir mes.

– Ar galite palyginti Jūsų misijas skrydžiuose į kosmosą su „Sojuz-5“, „Sojuz-8“, „Sojuz-10“? Kokie kelti uždaviniai ir kaip pavyko juos įgyvendinti?

– Bendro „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“ skrydžio metu buvo keliami du tikslai: du pilotuojami kosminiai laivai turėjo susijungti orbitoje, ir kosmonautai turėjo pereiti iš vieno laivo į kitą per atvirą kosminę erdvę. Tuo metu jau buvo aišku, kad artinasi orbitinių stočių era, prie jų turės jungtis transportavimo laivai. Mūsų skrydis tapo paruošiamuoju. Perėjimas atviru kosmosu buvo pasirinktas, siekiant patikrinti galimybę išgelbėti būsimų stočių ekipažus tuo atveju, jei vidinis perėjimas dėl kokių nors priežasčių taptų neįmanomas. Abi užduotys buvo sėkmingai įvykdytos.

Antras ir trečias skrydžiai man buvo ne tokie sėkmingi. Antrajame dalyvavo trys kosminiai laivai: du iš jų turėjo susijungti, o trečiasis turėjo priartėti prie eksperimentinės stoties, sudarytos iš dviejų susijungusių laivų. Deja, pirmieji du laivai nesusijungė – sugedo radijo sistema, perduodanti informaciją apie bendrą laivų išsidėstymą. Pavyko tik išmėginti trijų orbitoje esančių pilotuojamų laivų valdymo metodiką vienu metu.

Mūsų trečiasis skrydis turėjo tapti pirmuoju ilgalaikiu skrydžiu orbitinėje stotyje. Mes pasiekėme stotį ir prisijungėme prie jos, bet susijungimo metu buvo pažeistas prisijungimo mechanizmas. Tas pats mechanizmas buvo naudojamas laivuose „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“. Šiuose kosminiuose laivuose jis veikė puikiai. Bet stoties masė buvo žymiai didesnė už laivo – apkrovos didesnės, nei numatyta. Mechanizmas neišlaikė, mums teko grįžti. Kosminės technikos įsisavinimas – sudėtingas dalykas, ne visuomet viskas vyksta sklandžiai.

– Jūsų pirmas skrydis įvyko 1969 m. sausio 15 d. (1 para 23 val. 45 min. 50 s). Jūs pirmą kartą atlikote pilotuojamų kosminių laivų sujungimą. Pirmą kartą dažnai kas nors nutinka ne pagal planą. Kaip buvo šį kartą?

– Skrydis išties buvo trumpas. Bet labai produktyvus. Mes pakilome kosminiu laivu Sojuz-5. Sojuz-4 buvo pakilęs išvakarėse. Atsiskyrę nuo raketos, iš Žemės gavome duomenis apie savo orbitą ir duomenis, reikalingus manevrui atlikti. Šis manevras turėjo tapti suartėjimo su Sojuz-4 pradžia. Manevras truko apie dvi valandas. Paskui mes įsitaisėme miegoti. Tai buvo sąlyginis miegas, nes atsigulti išties nebuvo kur. Mes tiesiog prisisegėme diržais ir likome ilsėtis savo krėsluose. Kitą rytą iš Žemės gavome antrojo suartėjimo manevro duomenis ir ėmėmės darbo. Sojuz-4 paliko mūsų laivo ryšio įrangos veikimo lauką, mes ėmėme dirbti automatiniu režimu. Kontroliavome šį procesą. Iki tikslo likus maždaug 100 m, laivų vadai ėmėsi rankinio valdymo. Laivai susijungė.

Vėliau patikrinome jų hermetiškumą. Ruošėmės išeiti į kosmosą: rengėmės skafandrus, tikrinome juos. Vadai nuotoliniu būdu išleido orą iš to skyriaus, kurį turėjome palikti, ir iš to, į kurį turėjome pereiti, atidarė liukus. Mes montavome išorinius ranktūrius ir vienas paskui kitą ėjome iš vieno laivo į kitą. Pasakoju visa tai labai apibendrintai. Iš tiesų perėjimo procedūrą sudarė šimtai operacijų ir ji truko keletą valandų.

– Kokia kosminė žinia Jums išliko pati brangiausia?

– Tikriausiai, žinia apie Jurijaus Gagarino skrydį. Man teko dalyvauti ruošiantis šiam skrydžiui. Ir, nepaisant to, kad vykdėme konkrečius darbus, pasąmonėje niekaip netilpo suvokimas, kad skrydis tikrai įvyks. Sumanymas atrodė per daug fantastiškas. Tik kai tai buvo padaryta, visos abejonės dingo, jų vietą užėmė suvokimas „Įvyko!“

– Ko neįmanoma pamiršti, pabuvus kosmose?

– Neįmanoma užmiršti to, kad dalyvavai ten. Neįmanoma užmiršti pakilimo momentų. Neįmanoma pamiršti, kaip Saulė dingsta už Žemės kas rytą ir kas vakarą. Neįmanoma užmiršti šiaurės pašvaistės. Neįmanoma užmiršti plazmos švytėjimo už iliuminatorių stiklo, kai grįždamas į Žemę aparatas įeina į atmosferą. Ir neįmanoma pamiršti Žemės kvapo, kuris užplūsta išlipus iš nusileidusio laivo.

– Nesvarumas – vis tik įdomus dalykas. Kaip vestibiuliarinis aparatas prie jo taikosi? Ar vienodai jaučia jį kosmonautai?

– Vestibiuliarinis aparatas – keistas dalykas. Nesvarumo būklėje jis į greitėjimą reaguoja daug stipriau, nei įprastomis sąlygomis. Pirmasis tai patyrė J. Gagarinas. Grįžęs į Žemę jis pasakė kolegoms: „Pasiruoškite įklotus“. Jis kalbėjo apie higieninius įklotus, dažniausiai naudojamus keleiviniuose lėktuvuose. Tuomet šią jo pastabą visi praleido pro ausis. Antras vienai parai skrido G. Titovas – jis taip pat patyrė visas vestibiuliarinio aparato išdaigas. Dėl to skrydis jam buvo sudėtingas. Būtent dėl to jis ir atsisakė toliau dalyvauti kosminiuose skrydžiuose. Nutikimų buvo ir vėliau. Vestibiuliarinis aparatas apie save primena nuolat.

– Papasakokite apie savo išradimus.

– Man pasisekė, kad patekau į kosminę pramonę. Beveik viskas, ką mes darėme, buvo daroma pirmą kartą. Aš kūriau kosminių laivų rankinio valdymo sistemas, tyrėme žmogaus galimybes valdyti laivą įvairiomis sąlygomis: su skafandru ir be jo, esant apkrovoms ir be jų, tose situacijose, kai kosmonautas bus krėsle, ir kuomet jam teks jį palikti… Sugalvodavome įvairius indikatorius, valdymo rankenėles; kūrėme logiką, pagal kurią laivo judėjimas turi priklausyti nuo valdymo rankenėlių judėjimo. Kai ką patentavome, turime autorinius liudijimus. Bet patentavimo procedūra trukdavo ilgai, todėl užsiimti tuo dažniausiai nesinorėjo.

Pagal Lietuvos ir užsienio spaudą parengė Jonas BALTAKIS

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje