Ignalina tampa didmiesčiu. Anaiptol ne todėl, kad miestas puikiai tvarkosi, kad gražiai atrodo suremontuotos gatvės, kad remontuojami visuomeninės paskirties pastatai. Žinome, kad didmiesčių visokių yra, ir jeigu apsiribosime Lietuvos „didmiesčiais“, tai kokiame nors Panevėžyje, kuriam nuolat trūksta pinigų gėlėms, užtat netrūksta valdininkų algoms, jautiesi kur kas prasčiau. Visi žino, kad tai nuo miesto valdžios priklauso – bent jau Lietuvoje.

Ne, šiais laikais tikrasis didmiesčio „veidas“, atrodo, yra valkatos. Dar neseniai pamatyti kokį valkatą Ignalinoje buvo sunkoka. Iš kaimo pašvęsti atvažiavusių ar ir vietinių girtuoklėlių prie autobusų stoties ir anksčiau pasitaikydavo, šito nepaneigsi. Bet šiukšlynuose besirausiančių „etatinių“ valkatų Ignalina tarsi ir neturėjo, taigi ir į didmiesčio vardą negalėjo pretenduoti. O dabar gal jau gali net didžiuotis: jeigu valkatos šiukšlynuose išsimaitina, vadinasi, žmonės turi ką išmesti, vadinasi, ne taip jau blogai gyvena. Nors kuo čia didžiuotis… 

Ką tai reiškia miestui, turbūt nereikia aiškinti. Ne šiaip sau parašiau – visuomeninės paskirties pastatai remontuojami, o ne – suremontuoti. Prie progos pasidomėkite, kaip atrodo autobusų stoties viešasis tualetas – visai neseniai remontuotas, dabar jis jau vėl virto apšnerkšta valkatų prieglauda.

Valkatos darosi vis agresyvesni. Pritrūkę centų, jau nebe prašinėja, o reikalauja išmaldos, graibsto praeivius už rankovių. Susitikimas su jais malonumo, patys suprantate, nesuteikia. Be to, turėkime galvoje, kad prasideda turistinis sezonas, ir nuotaika po apsilankymo Ignalinoje kai kam gali likti sugadinta.

Manau, Ignalinos valdžia ras būdų, kaip susitvarkyti mieste. Apskritai apie tai gal nevertėtų rašyti, jei ne įtarimas, kad valkatos Lietuvoje gali tapti – vos neparašiau: nacionalinio paveldo dalimi. Na, paveldu dar ne, bet neliečiama visuomenės dalimi – atrodo, to greitai galime sulaukti.

Štai neseniai per televiziją žmonės piktinosi, kad jų rajoną pamėgo valkatos, ir todėl jie jaučia diskomfortą. Tai visai suprantamas dalykas. O nesuprantama buvo tai, kad televizija „konfliktui išspręsti“ pasikvietė kažkokią „mokslininkę“, kuri išaiškino, kad valkatos yra tokie pat žmonės, kaip mes visi, paprasčiausiai jie pasirinko tokį gyvenimo būdą, ir mes jį privalome gerbti, vadinasi, leisti jiems taip gyventi.

Mat priešingu atveju pažeistumėme tų žmonių teises.

Ar jums neatrodo, kad mums vis atkakliau peršamos labai abejotinos vertybės, ir tai daroma prisidengiant žmogaus teisėmis? Prisiveisė visokių tas teises ginančių „nevyriausybinių“ organizacijų, kurios visų pirma gina įvairiausių nusikaltėlių ir iškrypėlių teises. Kaliniai pas mus jau nebedirba – juk jeigu jie dirbdami bent save išlaikytų, tai jau būtų jų orumo pažeidimas. Tuo, kad reikėtų kompensuoti aukoms padarytą žalą, visokios „Amnesty International“ nesirūpina. Už tai joms niekas nemoka.

O kas ir už ką moka – argi neaišku?

Beje, Vatikanas yra paraginęs katalikus neremti „Amnesty International“. Tačiau Lietuvoje kai kurios žiniasklaidos priemonės stengiasi sumenkinti ir pačią Bažnyčią. Manau, kiekvienas be vargo įvardins tokį „respublikinę“ dienraštį, kuris, prisidengdamas žmogaus teisėmis ir tolerancija, niekina krikščioniškas vertybes, ar atitinkamai besielgiantį internetinį laikraštį. Visiems viskas turi būti leidžiama, nes to reikalauja liberalios vertybės ir tolerancija.

Jeigu viskas ir toliau tokiais tempais bus tolerastinama, neilgai trukus, eidami pas seniūną ar pas dar didesnį viršininką, turėsime peržengti koridoriuje patogiai snaudžiantį benamį. Ne todėl, kad mūsų valdžia to norės, o todėl, kad taip reikės, tokia bus tvarka. Jeigu nepasipriešinsime šliaužiančiai tolerastijai, žinoma, jeigu nenorime, kad mums ant galvos liptų visokie iškrypėliai.