Skip to content

Ko neištrėmė, tuos smaugė nepakeliamomis prievolėmis

MI informacija

Birželį dažnai prisimename baisius žmonių trėmimus iš Lietuvos. Aš noriu priminti tą tarpsnį, kai jiems įsisiūbavus, beveik pasiekus viršūnę, dar nesukūrus kolūkių, vyko ir kiti žmonių persekiojimai ir dusinimai. Vienas iš skaudžių jų būdų kaime buvo prievolės daugiau žemės turėjusiems žemdirbiams, kuriuos sovietų valdžia paskelbė išnaudotojais, vadino buožėmis („kūlokais“).

Dauguma žino, kad prievolės buvo didelės, bet tik tiek. Noriu apie jas priminti vienos šeimos pavyzdžiu. Mano rankose šūsnis 1947–1948 m. bei keli 1949 m. prievolių kvitų, kuriuos išsaugojo mamos dėdės, kartu ir kaimyno šeima (mūsų šeima savų kvitų neišsaugojo). Tikiuosi, kad čia visi kvitai. Pagal juos sudariau lenteles, kad būtų vaizdžiau ir lengviau iškart aprėpti – ką, kiek kartų, už kokias kapeikas žemdirbiai privalėjo atiduoti savo naudą tai nesapnuotai, atšiauriai valstybei atėjūnei.

Minėtais metais šeima vežė, pridavė, mokėjo dešimtis kartų: pieną, sviestą, mėsą, kiaušinius, grūdus, bulves, vilnas, net šieną. Tik pieną priduodavo savo kaimo pieninėje (apie priėmimą įrašydavo į lapelius, paskui išduodavo kvitus). Visa kita priduodavo valsčiaus centre Ignalinoje, iki kurios – 12 km, kituose paruošų punktuose: Dūkšte – iki jo apie 20 km, Švenčionėliuose (apie 33 km). Visokie draudimų apiforminimai vyko apskrities centre Švenčionyse.

Šios visos sunkiai pakeliamos prievolės šeimai, turinčiai 19 ha žemės, dvi karves bei tris avis (pažymėta 1948 m. prievolių lape). Iš kur paimti tiek maišų, kaip gabenti, pakrauti. Kas seniau 20 ar 30 km baladojosi su šienu? Kokios buvo tuose punktuose svarstyklės, kokios laboratorijos nustatinėjo pieno riebumą, grūdų drėgnumą, šiukšlingumą? O keliai, ypač rudenį, žiemą. Sulūžta ratas vidukelyje ir daryk ką nori. Derlius, gyvuliai neužauga per dvi savaites, o čia vis skubina, ragina. Prievolių lape rašo „Tamsta privalai…“.

Žemės ūkio, kaip ir kitų mašinų, kaimas neturėjo, o kas turėjo, 1948 m. jos jau buvo atimtos, visi darbai – tik rankomis, kurių jau trūko. Net arklius nukamuodavo tos nesibaigiančios kelionės dėl prievolių.

Kaip pasityčiojimas, „Prievolių lape“ nurodyta tvarka, kaip apskųsti TSRS paruošų ministerijos įgaliojimą dėl neteisėto prievolės valstybei apdėjimo. Įdomu, kiek žmonių tuo pasinaudojo, nebent koks nesusivaldęs pasmerkdavo save dar didesniems persekiojimams. Įsivaizduoju, kaip tuose punktuose, kontorose, senesni ar jaunesni, drebančiomis rankomis ir kojomis su širdgėla savo naudą atidavinėdavo ir tik rusų kalba tuos kvitus, kitus popierius gaudavo. Mokesčiai – šimtais rublių, o žemdirbių nauda – pienas, grūdai, mėsa – mažytėmis kainomis. Tų pinigėlių žmonėms ir neduodavo, o tik užskaitydavo mokesčiams.

Tik vieno kvito grafoje „pinigus gavau“ yra dėdės parašas. Štai už rugių centnerį (100 kg) gauni 10 rub. 41 kapeiką, bulvių centneris įkainotas 5,5 rub. arba 4,7 rub., už kilogramą – 5 kapeikos arba net mažiau! O štai mėsos prievolių pristatymas išdėstytas per ketvirčius dviejų šimtų gramų ar net šimto gramų tikslumu. Už mėsą kainos sumų kvituose net neįrašytos, tik žodis „įskaityta“, vis mokesčiams padengti. Maža, kad priduodi pieną, dar ir sviesto reikia. Pieną reikalauta priduoti 3,5 proc. riebumo, o žmonės priduodavo 2,5–2,7 proc. Už tokį pieno riebumą kiekį paskaičiuodavo beveik trečdaliu mažesnį. Tada juk nebuvo gerų karvių, o sąmyšio metais nebuvo kam ir kada jas prižiūrėti.

Ir vis mokesčiai: tai valstybės draudimas, tai žemės ūkis (selchoz) – tokie mokesčių pavadinimai.

Tie reikalavimai žemdirbiui, kuris 10 metų tarnavo Rusijos caro kariuomenėje, Pirmojo pasaulinio karo metais pateko į vokiečių nelaisvę, penkerius metus vargo Belgijos šachtose, badavo, buvo labai sunkūs (kai dėdė po nelaisvės grįžo namo, jo sesuo greit nuskubėjo kurti pirties, kad nusipraustų, atsigaivintų). Vedė 45-erių, 1949 m. jam ėjo 75-ieji. Jo vaikai mokėsi Ignalinoje, Vilniuje, kaime būti vengė, tad jiems nieko neliko.

Pirmus prievolės metus žmonės stengėsi, tikėjosi, kad nepakeliamoms prievolėms ateis galas. Greitai neliko jokių pinigų, kur pirkti, skolinti, keisti. Kalbėjo, kad kelis kartus net į Vidžius už 20 km važiavę pirkti sviesto, kad prievoles išmokėtų.

Vieną kartą kažkoks paruošų agentas tėvui prasitarė, jog ir visas prievoles atidavus, normas taip padidins, kad neišsimokėsi, liksi kaltas. Niekas apie ateitį nenutuokė, kaip gelbėtis iš šios padėties, buvai tu mokytesnis žmogus ar beraštis.

Mūsų šeima turėjo 25 ha žemės, taigi jai dar didesnės prievolės buvo. Vaikai maži, o mama 1948 m. sirgo. Ji – našlaitė, buvo vienintelė šeimoje – mamos neteko vos kelių dienų būdama, tėvo – nesulaukusi nė aštuoniolikos. Todėl jai atiteko visa žemė, kurios nereikėjo dalintis. Dalis žemės buvo ją auginančios tetos, kuri kartu gyveno. Mūsų ir aplinkiniuose kaimuose daug kas turėjo žemės 10 ha ir daugiau. Vėliau broliams dalijantis, sklypai mažėjo (įdomu būtų sugretinti kai kurių ikikarinių mažažemių turėtą žemę su užsiprašyta arba sugrąžinta po 1990 m.). Kai mūsų mama į savo kaimo pieninę nunešdavo pieną, ten būdavo ir kažkoks agentas (zagotovitel) Kolka, būtinai su šautuvu, kuris keikdavosi ir bardavosi, kodėl mažai pieno atneši. Kas likdavo mums – nesidomėjo.

Apie kaimą

Pašiškės kaimas, žmonių vadinamas Šuminais, nes per šimtmetį čia gyveno ir keitėsi bent trys šios pavardės atšakos. Kaimo žemės yra vidurkely tarp N. Daugėliškio ir Grybėnų. Iki abiejų po penkis kilometrus. 1949 m. kaime buvo 11 sodybų, iš jų šešios – tik ką, 1928–1933 m. išsikėlusios į vienkiemius. Šiek tiek vėliau tuščiame lauke kūrėsi vienas užkūrys, o mūsų šeima ten – nuo 1939 m. Iš tų 11 sodybų 1945 ir 1949 m. ištremtos penkios ten gyvenusios šeimos. Dvi šeimos liko, bet ištremti jų artimieji. Tai Apolonijos Milašiūtės-Bubulienės sesuo Jusionienė (jos vyras buvo mokytojas), o Veronikos Laurėnaitės-Taluntienės ištremta vyro brolio šeima, gyvenusi kaimynystėje. Dar dvi tremčiai pasmerktos šeimos – Mykolo ir Veronikos Mickevičiūtės (Šuminų) bei Jono ir Elžbietos Šuminaitės (Matkevičių), kurios šiaip taip išsislapstė, bet nuo persekiojimų ir nepakeliamų prievolių prisikentėjo. Jos paliko namus ir visa kita (vieni trumpam, kiti net keliems matams), o grįžę rado tik šį tą. Matkevičių net krosnis buvo sugriauta. Įsiminiau ant išdaužytų durų pranašišką neįgudusios rankos užrašą: LIKSAT JŪS IR JUSŲ DURES. Įdomu, kas tai rašė, ką galvojo.

Persekiojimų ir trėmimų išvengė tik dvi šeimos: Viktoro Matusevičiaus, kuris buvo likęs vienas, senas, per Pirmąjį pasaulinį karą pažeistomis akimis, ir Leono Bubulio. Leono sesuo Elena (1898–1997) – vienintelė tokia kaimo ilgaamžė per visą XX amžių – tada irgi bijojo, kad ir jų neišvežtų. Tiesiog dėl skaičiaus…

Tokie įvykiai pokario kaime, kuriame nebuvo didesnio kelio, miško, ežero, niekas neturėjo ginklų. Visi gyventojai – žemdirbiai, iš jų trys turėjo kalves, keturi siuvosi batus ir pan. Tik račius buvo vienas.

Įdomu, ar patys tyriausi komunistai nieko neišnaudojo ir patys siuvosi sau marškinius, švarkus, rentė namus, dengė stogus, mūrijo krosnis, darė ratus?.. Štai minėtos Apolonijos vyras virš namo iškėlė vėjinio malūno sparnus ir apačioje prijungė girnas. Šeimoje buvo aštuoni vaikai, mamai bei tėvui darbų per akis ir be malimo. Tačiau sovietų pareigūnai privertė malūnėlį nugriauti. Nepadėjo jokie prašymai, įtikinėjimai, kad mala tik sau, išnaudoja ne žmones, o tik vėją.

Ėjo 1948–1950 m. Ach, kad surinkus visus tuos įgaliotinius, agentus, jų tarnus, padėjėjus ir, žinoma, tuomečius valdovus su jų prokuratoriais, visus iki vieno, ir išdalinus dirvonuojančią žemę po 19 ha. Lietuvoj ar prie Pskovo (tegu bus gimtinėj) priversti vykdyti tas jų prieš septyniasdešimt metų primestas nežmoniškas normas!

Prisiminimai dalgo širdį, todėl tokie raštai!

Kai kuri 1939–1944 m. įvykiai

Nuo 1939-09-17 d. kaimas priklausė Lietuvai. Į lenkų–vokiečių kąrą buvo pašauktas Šuminas Marijonas, Mykolo sūnus, g. 1913 m. Jis dalyvavo Vyslos mūšyje, liko gyvas (daugelis ten žuvo), grįžo namo. 1942–1944 m. į Pašiškę ateidavo rusų partizanai.

Kaimo vaikai į mokyklą ėjo Seniškyje, mokykla buvo žmonių namuose. Iki 1939 m. pavasario mokykla buvo lenkiška, o nuo rudens – lietuviška. 1939 m. iš Lietuvos buvo atsiųsta suknelė ir vieni tautiniai drabužiai, juos davė toms I klasės mergaitėms, kurios gerai mokėsi. Teko ir Albertinai Taluntytei; kuri dabar turi nuotrauką su dovanotais drabužėliais. Tada buvęs pageidavimas vaikus nufotagrafuoti ir nusiųsti dovanotojui nuotrauką.

Seniškio mokykloje prieš pat karą dirbo Atonas Seginas, paskui Juozas Padūmis, kurį per pirmąjį vežimą norėjo ištremti, bet jis slapstėsi, vėliau išvyko Lenkijon.

1944–1949 m. iš kaimo išėjo partizanauti: Petras Taluntis, gim. 1925 m., Vaclovas Čibiras, g. 1918 m. (ar 1917) m. Abu užsiregistravo. Petras Taluntis 1949–1957 m. kalėjo, jam buvo skirta 25 m. Bernardui Talunčiui skirta 25 m., kalėjo 1949–1956 m. Mamertui Šuminui, Juozupo skirta 25 m.

Visi grįžo. Petras, grįžęs iš lagerio, išvažiavo į Kazachstaną, kur buvo pasikvietęs ir žmoną Albiną, čia išdirbo iki 1976 m.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje