Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuva laukė, kada pirmas lietuvis pakils į kosmosą. Kosmonautų būryje tam rengėsi marijampolietis Rimantas Stankevičius, kurio skrydis vis buvo atidedamas. Tačiau 1990 m. rugsėjo 9 d. jis žuvo Italijoje, naikintuvu SU-29 aviacijos šventėje atlikdamas „mirties kilpą“. Žuvo ir viltis turėti lietuvišką Jurijų Gagariną. Tuomet net buvo įtarimų (apie tai daug rašyta), kad ta katastrofa buvo organizuota KGB, kad neleistų lietuviui pakilti į kosmosą, nes Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę. Apie R. Stankevičių šiame straipsnių cikle dar rašysime.

Bet kosmose pabuvojo jau du pusiau lietuviai – kosmonautas ir astronautas. Pusiau lietuviai, nes vieno tik tėvas buvo lietuvis, antro – tik motina. Apie Rusijos kosmonautą Aleksejų Jelisejevą-Kuraitį, kuris vadovavo 30-čiai rusų pilotuojamų kosminių skrydžių ir pats tris kartus kilo į kosmosą, rašėme praėjusį penktadienį. Šįkart – apie amerikietį lietuvį, kuris tris kartus pabuvojo kosmose su JAV kosminiais laivais. Tai profesionalus astronautas pulkininkas Karolis Džozefas Bobko Bo (Karol Joseph Bobko Bo). Jis – daugkartinio erdvėlaivio „Space Shuttle“ kūrimo ir eksploatavimo metu 18 metų dirbo astronautu, yra dviejų „Space Shuttle“ misijų pilotas ir dar dviejų misijų vadas (vadovavo „Discovery“ ir „Atlantis“ erdvėlaivių įguloms). Amerikietis iki šiol dirba kosmoso tyrimų srityje.

K. J. Bobko seneliai kilę iš Gineitų k. (Kėdainių r., dabar – Vilainių sen.). Išlikusioje metrikoje rašoma, kad 1896 m. Apytalaukio bažnyčioje susituokė būsimo astronauto seneliai – Mykolas Sagatis ir Petronėlė Gineitaitė. XX a. pradžioje jie emigravo į JAV, Niujorką. Senelis palaidotas tėviškėje. Pernai viešnagės Lietuvoje metu K. J. Bobko apsilankė Kėdainių r., surado ir susitiko su pusbroliais, kitais tolimais giminaičiais. Astronautas gimė 1937 m. gruodžio 23 d., motina lietuvė, tėvas amerikietis.

Pernai lapkričio 16–18 d. JAV astronautas dalyvavo Vilniuje vykusioje tarptautinėje kosmoso konferencijoje „Space Economy in the Multipolar World, 2011“. Viešnagės metu K. J. Bobko domėjosi ne tik Lietuvos mokslu, bet ir senelių šalies kultūra, papročiais, kalba. Bandė įsiminti lietuviškų frazių: „Labas, kaip sekasi?“, „Malonu susipažinti“. O į pasveikinimą „Į sveikatą“ sakė, kad prisimene, kaip vaikystėje jam nusičiaudėjus, mama sakydavo „Un sveikatų“. Astronautą Lietuvoje lydėjo jo žmona Diana ir dukra Mišelė. Viešnagės metu jį kalbino ne vienas Lietuvos žurnalistas. Pateikiame įvairių interviu ištraukas.

– Jūsų seneliai – išeiviai iš Lietuvos. Ar mama pasakodavo Jums apie Lietuvą? Ar namuose kalbėdavote lietuviškai?

– Mano mama – jauniausias vaikas šeimoje, o jos tėvai mirė, kai ji buvo dar maža, tad apie Lietuvą namuose beveik nekalbėdavom Kiek žinau, vaikystėje ji su tėvais gyveno emigrantų iš Lietuvos rajone, o su namiškiais kalbėdavo tik lietuviškai. Tačiau mes namuose kalbėjomės angliškai. Lietuvių kalba labai sudėtinga. Tikiuosi išmokti bent pagrindines frazes.

– Ar kalbate kokia nors kita kalba?

– Šiek tiek moku rusiškai – nuo tada, kai dalyvavau bendrame JAV ir Rusijos projekte „Apollo-Soyuz“ prieš 35-erius metus. Buvau pagalbinės pasiruošimo komandos narys. Šaltojo karo metais dauguma amerikiečių labai mažai žinojo apie Rusiją. Vykti į šią šalį buvo keista, bet smalsu. Suvokiau, kad nemažai dalykų Rusijos kosmoso programoje buvo labai panašūs į amerikiečių programą, bet buvo ir ryškių skirtumų.

– Kas labiausiai nustebino?

– Buvo sunku perprasti jų sistemą. Rusų aviacijos istorija labai skiriasi nuo mūsiškės. Bendrauti su kolegomis rusais nebuvo labai paprasta. Sutarėme informuoti vieni kitus apie iškilusias problemas ir planuojamus jų sprendimo būdus, tačiau tų problemų kartu nuodugniai nenagrinėdavome. Bendra kosmoso programa buvo didžiulis žingsnis į priekį. Dvi didelės šalys, turinčios didžiausias kosmoso programas, kiekviena su savo ego, aršios konkurentės, suėjo draugėn. Tai didelis pasiekimas.

– Į kosmosą skridote tris kartus. Kuri misija Jums asmeniškai svarbiausia? Praėjo nemažai laiko, galite palyginti savo įspūdžius, išgyvenimus.

– Jos visos labai svarbios. Pirmasis skrydis buvo didžiulės revoliucijos įrodymas. Antrojo skrydžio metu ėmiau pastebėti daug dalykų, kurių nemačiau pirmąkart. Daug dalykų supratau tik trečiajame skrydyje. Ten reikia tiek daug dalykų pamatyti ir suprasti, kad per vieną skrydį būtų niekaip neįmanoma.

Didžiausią įspūdį paliko tai, kad iš kosmoso galima matyti įvairias Žemės struktūras: kalnus, ežerus, upes, taip pat debesis ir juose žybsinčius žaibus. Sunkiausia yra įprasti prie beorės erdvės. Kai kuriems žmonėms būna bloga, kyla sveikatos problemų, tačiau skraidant dažniau prie to įprantama ir būna lengviau. Iš kosmoso puikiai matyti, ir kaip žmonės naikina Žemę: šiukšlina, teršia, kerta miškus. Visa tai galima paslėpti nuo tų, kas yra ant Žemės, bet pakilus pakankamai aukštai visa tai puikiai matyti.

– Kaip skyrėsi pasiruošimas ir lūkesčiai antrajam ir trečiajam skrydžiui, kai kartą jau buvote kosmose?

– Mano antrasis skrydis vis buvo atidedamas, trečiasis įvyko pagal planą. Nežinau, ar būčiau susidorojęs su trečiuoju skrydžiu, jei tai būtų buvęs pirmasis. Jei būčiau buvęs naujas misijos vadovas, nebūtų užtekę laiko viską išmokti, įsisavinti. „Space shuttle“ – kompleksinis mechanizmas. Tai lėktuvas, raketa ir erdvėlaivis  viename.

– Dirbate kompanijoje, kuri pagal NASA tyrimo centro AMES užsakymus kuria ir vysto treniruoklius. Papasakokite apie savo darbą.

– Kuriame ir tobuliname daugybės skirtingų rūšių treniruoklius, kurie naudojami tyrimo tikslams. Dirbame su lėktuvų, sraigtasparnių, erdvėlaivių treniruokliais. Turime panašų į matytą Lietuvos „Oro navigacijoje“, tik mūsiškis skirtas ne mokyti, o gerinti antžemines procedūras. Taip pat turime „Boeing 747“ treniruoklį bei skrydžių valdymo treniruoklį, kuriame integruotas „Boeing 747“ treniruoklis. Tad jei treniruojasi skrydžių vadovas, jis turi galimybę bendrauti su „Boeing 747“ pilotu. Taip pat turime naują, skirtą bepiločiams aparatams. Bepiločių aparatų skraidys oro erdvėje vis gausiau. Būtina užtikrinti jų saugumą. Kuo kompleksiškesni treniruokliai tampa, tuo jie sudėtingesni.

– O kaip įsivaizduojate skrydžius į kosmosą ateityje? Kokius kosmoso ir žmonijos ryšius prognozuojate?
– Yra daugybė galimybių įvairioms kosmoso programoms. Reikia atlikti daug tyrimų, tačiau manau, kad ateityje bus sujungiamos įvairių orlaivių, mechanizmų galimybės ir kuriami modernūs aparatai skrydžiams į mėnulį.

– Kaip manote, kokiais aparatais skraidysime po 20 ar 50 metų? Gal skrisime automobiliais?

– Nemanau. Po 20 m. skraidysime tais pačiais lėktuvais, kokie gaminami šiandien. Be abejonės, orlaiviai keisis, modernės, bet lėktuvai kaip „Boeing 747“ vis dar skraidys. Orlaivių parką sudarys šiandienos karta ir ateinanti. Manau, kad orlaivių dizainas keisis atsižvelgiant į tai, kaip bus valdoma oro erdvė. Kaip bus po 50 m. sunku prognozuoti. Prieš 50 m. aš neturėjau kompiuterio, mobiliojo telefono. Sunku numatyti, kas bus po pusės šimtmečio.

– Ką manote apie mažų šalių, tokių kaip Lietuva, galimybę dalyvauti kosminiuose projektuose, bendradarbiauti su NASA?

– Kosmoso tyrimai ir skrydžiai į beorę erdvę yra brangūs, reikalauja ne tik patirties, bet ir talento, todėl prie šios srities prisijungia vis daugiau šalių. Jei anksčiau dėl „kosmoso užkariavimo“ varžėsi dvi didžiausios konkurentės – Rusija ir JAV – tai laikui bėgant komandos susiliejo, prie jų prisijungia vis daugiau valstybių. Puikus to pavyzdys – Tarptautinė kosminė stotis, kurioje nuolat dirba įvairių šalių piliečiai. Patirtis rodo, kad užsibrėžtų tikslų naudingiau ir lengviau siekti ne konkuruojant, o bendradarbiaujant.

Pirmuosius žingsnius kosmoso srityje žengianti Lietuva gali smarkiai prisidėti prie tarptautinių programų. Ta pati į kosmosą kylanti raketa susideda iš daugybės detalių, joje yra daugybė įrenginių, taigi yra daugybė būdų prisidėti prie jos kūrimo. Neturiu labai daug informacijos apie Lietuvos technologines galimybes. Tačiau kiek teko matyti, Lietuvos kuriamos technologijos yra aukšto lygio. Lietuva atlieka dar tik pirmuosius žingsnius, taigi anksti pasakyti, kaip jūs galėsite prisidėti ateityje. Neatmetu galimybės, kad ateityje į kosmosą gali pakilti ir lietuvis. Ir nebūtinai astronautas – jis gali būti ir kitos srities specialistas, pvz., medikas, fizikas ir kt. Jei Lietuva taps pilnaverte Europos kosmoso agentūros nare, nematau priežasties, kodėl lietuvis negalėtų tapti kosminio laivo įgulos nariu. Jūs turite gerų mokslininkų, talentingų studentų universitetuose – žmonių, kurie gali turėti idėjų, kurios ateityje taps realybe ir duos daug naudos šiai sričiai.

– Tikiu, kad yra mažų berniukų, svajojančių tapti astronautais. Ką galėtumėte jiems patarti? Kokių savybių reikia, norint tapti geru astronautu?

– Pastebėjau, kad reikalavimai pilotams mažėja, tačiau daugiau tikimasi iš mokslininkų, galinčių atlikti eksperimentus. NASA reikalingas platus spektras žmonių, tad organizacija atvira visiems, turintiems gebėjimų medicinos, meteorologijos, astronomijos, inžinerijos ir kitose srityse. Astronauto profesija žavi tuo, kad vienu metu darai daugybę skirtingų dalykų.

Pagal „Aviacijos pasaulio“, kitą Lietuvos ir užsienio spaudą parengė Jonas BALTAKIS.