Šie žodžiai priklauso mūsų laikraščio nuolatinei „Literatų seklyčios“ viešniai Lolitai Reifonaitei, kuri, pasak jos, kurti eiles pradėjo dar besimokydama trečioje klasėje Raseiniuose. Ji pati tvirtai negali pasakyti, kas nuo jaunų dienų paskatino griebtis plunksnos. Gal tai Dievo dovana? O gal Maironio išgarsinta šio krašto gamta ir sraunioji Dubysa? Iš dalies jos kūrybos mūzai padėjo prabilti ir nuo mažens senelio įskiepytos gyvenimo vertybės, kurios nepalieka iki šiol.

Per susitikimus su rajono poezijos gerbėjais daug kas neretai paklausia, kodėl jos sukurti posmai dvelkia pesimizmu ir nusivylimu, net jei eilės apie meilę ar gyvenimą? Lolita ne kartą yra prisipažinusi, kad tai diktuoja gyvenime patirtos aplinkybės.

Apie savo, kaip lyrikės, nelengvą dalią Lolita atvirai ir nuoširdžiai prabilo ir per susitikimą su Kazitiškio poezijos gerbėjais, kurį bibliotekų savaitės proga buvo surengusi vietos bibliotekininkė Gendrika Servutienė.

Literatūrinės popietės metu poetė tarsi per išpažintį prabilo apie savo jaunystės klaidas, meilės nuoskaudas, gėrį ir tiesą, karčią šypseną bei tokius kaip ir ji pati žmones, kurie vardan savo įsitikinimų per gyvenimą eina prieš vėją ir kovoja už tiesą. Ji tąkart nedviprasmiškai klausė, kam reikalinga tiesa. Ir tuoj pat atsakė, kad apie ją rašyti sunku, o be jos išgyventi negali. Juk tik tiesoj galima šviesą atrasti. Ji lyg lobis ir širdyje ją nešiot privalai amžinai. Poetė prisipažino, kad „pavargo nuo melo ir pykčio. Nuo niekšų, pavadintų žmonėmis. Nuo meilės akinančių blyksnių, nuo noro vis išlikti savimi“.

Lolita tąkart atvirai pasakė, kad apie save daug ką sužino iš pašalinių: kokia esanti ir už tai net valdininkų nemėgstama. Poetė yra baigusi kultūros mokyklą, įsigijusi socialinės darbuotojos specialybę, Vilniaus pedagoginiame universitete – socialinės pedagogikos specialybę. Bet net su trimis diplomais rajone negali susirasti darbo. Vieni darbdaviai vis dar žvilgčioja į jos praeitį. Kiti baiminasi tiesos žodžio, nes apsimetinėti ir meluoti jos neišmokė prigimtis: „Nešliaužiosiu kaip daugelis ant kelių. Pati pasirinkau aš savo dalią“. Matyt dėl šios principinės nuostatos ji jau ketvirtus metus negali susirasti darbo. O juk dar reikia ir dukrą pamaitinti, ir į mokyklą ją išleisti. Dėl šios priežąsties jau teko uždarbiauti Anglijoje, patirti daug sunkių išbandymų.

Klausantis šių karčių žodžių, norom nenorom išryškėjo ir priežastys, kodėl Lolitos eilės dažnai persunktos pesimizmo gaidų. Matyt, ir kitų kūrėjų posmai skambėtų kitaip, jei jie patektų į panašią situaciją kaip poetė. Lolita tąkart dar kartą patvirtino, kad kiekvieno menininko duona yra rupi. Kiekvienas posmas reikalauja bemiegių naktų. Kiekviena eilėraščio eilutė turi turėti pamatą. Viską reikia išgyventi savimi. Nes nesinori žmonėms numesti niekalo: „Kūryba, tai liga, kuriai jokių vaistų nėra…“

Daugiau kaip pusantros valandos Lolita, kaip reta, atvirai ir nuoširdžiai bendravo su Kazitiškio poezijos mylėtojais ir susilaukė karštų plojimų. Ji pati džiaugėsi, kad jai pavyko į šį susitikimą pirmą kartą atvykti ne vienai, o kartu su jaunu ir gabiu gitaristu Justinu Blaževičiumi iš Ignalinos gimnazijos, kuris atliko nuotaikingas melodijas ir praturtino šį susitikimą.

P. S. Kai šis rašinys jau buvo paruoštas spaudai, sužinota, kad Lolita kuriam laikui vėl ruošiasi palikti Ignaliną ir vykti į Angliją, kad ten užsidirbtų bent kiek pinigų savo ir dukros pragyvenimui.

Autoriaus nuotr.