Skip to content

Jogilė Bulavaitė: būtina išvykti, kad turėtum ką atvežti

MI informacija

Trumpam iš Danijos grįžusi ignalinietė Jogilė Bulavaitė, kaip ir kas pusė metų, svečiuojasi gimtuosiuose kraštuose. Paskutiniųjų metų Orhuso universitete belaukdama Jogilė ilgai nežada užsibūti – liepos 14 d. su Ateitininkų federacija ji, vienintelė Lietuvos atstovė, išvyksta į Paragvajų. Su Jogile kalbamės apie studijas ir gyvenimą Danijoje, ateities perspektyvas ir tolimą kelionę.

– Kokios priežastys nulėmė tavo apsisprendimą studijuoti užsienyje?

– Visada norėjau išvažiuoti studijuoti į užsienį. Besimokydama dvyliktoje klasėje pradėjau domėtis  apie tokias galimybes ir sužinojau apie tarptautinę organizaciją „Kastu“, kuri padeda studentams realizuoti save užsienio universitetuose. Išvažiavau į jų surengtą ekskursiją po Danijos universitetus, kur suradau dominančią specialybę, tad nusprendžiau pateikti paraišką. Tai buvo vienintelė studijų programa, vienintelis universitetas. Jeigu nebūčiau įstojusi, ko gero, būčiau padariusi metų pertrauką, pakeliavusi ir tuomet sugalvojusi, ką toliau veikti.

Prieš išvažiuodama ten mokytis, buvau girdėjusi, jog ši šalis itin ugdo verslumą ir sudaro daug galimybių kurti savo verslą. Tai man buvo tiesiog strategiškai patogu, būtent to aš ir norėjau. Tačiau viena svarbiausių priežasčių studijuoti Danijoje – nemokamas mokslas.

– Dar gyvendama Ignalinoje visuomet aktyviai dalyvavai meniniame ir kultūriniame gyvenime. Kodėl studijuoti pasirinkai verslą?

– Manau, kad versle ir vadyboje galiu suderinti visus savo sugebėjimus ir geriausias savybes. Verslininkas turi būti kūrybiškas.

– Ar svarstei apie studijas Lietuvoje?

– Tokios galimybės nesvarsčiau, tiesiog neradau, kas būtų mane sudominę. Į Lietuvos universitetus neteikiau jokių prašymų. Tiesa, dar vienuoliktoje klasėje dalyvavau ISM Vadybos ir ekonomikos universitete moksleiviams surengtoje verslumo savaitėje, tačiau tai buvo vienintelis mano susidūrimas su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis.

– Danija garsėja kaip viena iš palankiausias sąlygas studijuoti sudarančių šalių. Ar pritari šiai minčiai?

– Tikrai taip. Studijoms – tai labai palanki šalis. Kaip minėjau, mokėti už mokslą nereikia, universitetas padeda susirasti gyvenamąją vietą, o mokslo krūvis nėra didelis, todėl gana nesunkiai galima susirasti darbą. Dar vienas svarbus privalumas – mano studijų programa vykdoma anglų kalba ir danų kalbos žinojimas nėra privalomas. Jeigu nenori ar neplanuoji likti Danijoje, tai kalbos gali visai nesimokyti: be jos galima ir mokslus pabaigti, ir darbą susirasti.

– Kokie studijų metodai taikomi jūsų universitete? Ar galėtum išskirti efektyvius ir neefektyvius?

– Labiausiai akcentuojamas grupinis darbas, kuris dažniausiai būna susijęs su realiomis verslo kompanijomis. Su jomis yra rengiami susitikimai, kurių metu kompanijų atstovai mums nurodo savo problemą ir mes turime ją išspręsti. Kitas metodas – praktiniai užsiėmimai, kurie gali būti kaip vyresnių studentų darbas, kur jie turi pravesti paskaitas žemesnių kursų studentams. Tokį darbą esu dirbusi ir aš. Šis metodas leidžia įgyti daugiau patirties, pagilinti jau turimas žinias, o mūsų pamokas turintiems studentams – dviguba nauda: jie susipažįsta su kitokiu nei dėstytojų požiūriu ir gauna patarimų, kokiems studijų objektams skirti didesnį dėmesį. Taip pat svarbu yra ir tai, jog teorinės medžiagos nereikia „sausai kalti“. Dėstytojai siekia, kad mokėtume panaudoti informaciją, kuri yra prieinama, todėl kai kuriuose egzaminuose galima naudotis užrašais, knygomis ir internetu. Įdomus būdas mokytis buvo pritaikytas šiemet. Reikėjo rašyti pirmą individualų darbą paskirta tema ir kritikuoti kito žmogaus rašto darbą. Vėliau, grupinėje diskusijoje oponavome vieni kitiems. Šis būdas, tikiu, išmoko objektyviau įvertinti save ir kitą bei argumentuotai apsiginti.

Kitų studijų programų studentams gali būti privaloma atlikti praktiką verslo kompanijose ar pagal mainų programą išvykti mokytis į kitą šalį. Mūsų programoje į kitose šalyse rengiamus intensyvius kursus išvykti galima pasirinkus studijų dalykus.

Žinoma, kai kurie metodai turi trūkumų. Darbas grupėse yra naudingas, juk vis tiek ateityje teks dirbti kolektyvuose, tačiau kartais norisi turėti savo individualią poziciją. Taip pat mūsų projektuose akcentuojamas kompanijų, su kuriomis susiduriame, realumas, bet programoje nėra privalomos praktikos. Norėčiau, kad ji būtų įtraukta į studijų programą ir būtų vertinama, nes, prieš pradedant dirbti, labai reikalingas praktinis pasiruošimas. Beje, užsienio studentai negauna stipendijų.

– Su kokias rimčiausiais sunkumais susiduri?

– Sunkus laikotarpis buvo, kol ieškojausi darbo. Pragyvenimas čia brangesnis, tačiau susiradus darbą, buitiniai rūpesčiai palengvėjo. Žinoma, nėra lengva ir studijuoti, yra dalykų, kurie reikalauja daug pastangų, koncentracijos ir atsidavimo. Nors pati nesu susidūrusi, tačiau ne visi žmonės yra sąžiningi, todėl reikia būti labai atidžiam. Tai dažniausia galima pastebėti tarp užsieniečių: galimybės nelegaliai įsidarbinti, vagystės… Patys danai labai patiklūs, tačiau per daug atsipalaiduoti nereikėtų.

– Kaip danai priima užsienio studentus? Ar galėtum teigti, kad šalis draugiška užsieniečiams?

– Užsienio studentus čia vertina labai gerai, nes jų pagrindinis tikslas, priešingai nei atvykėlių, nėra įsidarbinti ir taip užimti danų darbo vietų. Šalis tikrai draugiška – su visais vietiniais galima susišnekėti angliškai, jei prireiks, sulauksi pagalbos. Šalis netgi siekia integruoti naujus užsienio studentus: visą studijų laikotarpį galima nemokamai mokytis danų kalbos ir oficialiai pabaigti visą mokymo programą. Galbūt danai nėra linkę greitai įsileisti į savo artimų žmonių ratą, tačiau tapus draugu, jie yra tikrai atviri. Tai labai versli, kūrybinga ir laisvo mąstymo tauta. Pritapti nebuvo sunku, mūsų universitete daug užsieniečių, todėl žmonių ratas greitai plečiasi. Čia taip pat daug lietuvių, tad niekada nesijauti vienišas.

– Kaip studentai leidžia savo laisvalaikį? Gal priklausai kokioms nors organizacijoms?

Dažniausiai laisvalaikį, kurio tikrai turiu nemažai, leidžiu su draugais, keliaujame, linksminamės vakarėliuose. Danijoje yra platus kultūrinės veiklos pasirinkimas, vyksta daug parodų, pasaulinio lygio koncertų, pastarųjų daugiausia Herninge, ten kur gyvenu. Daug keliauju net tik po Daniją, bet ir po Europą, šiais metais tai darau ypatingai dažnai: beveik kas mėnesį kur nors išvykstu. Visas galimybes tam sudaro darbas. Esu studentų atstovybės narė, taigi dažnai ir patys organizuojame renginius, tokius kaip pirmakursių sutikimai, įvairios šventės, karnavalai. Vis dar priklausau Ateitininkų federacijai, su kuria liepą ketiname vykti į Paragvajų.

– Praėjo dveji studijų metai Danijoje. Ar kaskart sugrįžusi pastebi kokių nors pokyčių?

– Ignalina kaskart nustebina! Miestas vis gražėja, o kai esi pasiilgęs, pastebi kiekvieną smulkmeną ir pokytis atrodo tarsi stebuklas. Pastebiu, kad žmonės tampa vis nuoširdesni, laisvesni, matau daugiau šypsenų. Suvokiu, jog išvažiavusi pamačiau tokių visuomenės, kultūros, pačios Lietuvos bruožų, kurių niekada neįvertinau. Kiekvieną kartą sugrįžusi net negalvoju apie neigiamus dalykus – viskas atrodo taip gražu ir gera. 

– Ar grįždama į Lietuvą jautiesi kaip svečias?

– Taip. Grįžti ir žinai, kad būsi čia tik savaitę. Danija – mano namai, nes viską, ką ten turiu, susikūriau pati, o čia viskas tebėra dar iš ankstesnių laikų.

– Pabaigusi studijas, visgi norėtum likti Danijoje?

– Likti ilgesniam laikui ir įsikurti neplanuoju, tačiau po studijų dar kurį laiką pabūsiu Danijoje. Ten gerai, nes ten kitaip. Svarbiausia – pamatyti, kaip gali būti kitaip, kad galėtum visa tai atvežti į Lietuvą ir pradėtum vertinti tai, ką turėjai. Gal ne artimiausiu metu, bet apskritai grįžti į Lietuvą tikrai norėčiau. Matau čia daug galimybių ir noriu čia būti. Noriu kurti Lietuvą, bet turėti ne tik lietuviškos patirties.

– Kokiu tikslu su Ateitininkų federacija jau liepą išvyksti į Paragvajų?

– Katalikiškas pasaulio organizacijas vienijanti federacija kas treji metai rengia savanorių stovyklas, iš kiekvienos šalies priimdama iki penkių narių. Stovykla trunka tris savaites ir turi savo veiklos planą. Pirmąją savaitę numatomas susipažinimas su veikla, dalyviais ir vietiniais žmonėmis,  antrąją – vykdoma savanoriška veikla vietos bendruomenėse, trečioji – veiklos užbaigimo darbai, atsisveikinimas. Šiais metais Atetininkų federacija švenčia savo 50-ąjį jubiliejų, todėl paskutinę savanoriavimo savaitę numatomi ir šventiniai renginiai. Priimanti Paragvajaus organizacija savanorystei rengia tris projektus: mokyklos žaidimų aikštelės, bendruomenių namų statybos ir miesto parko tvarkymas bei vaikų žaidimų aikštelės statymo darbai. Nors visada traukė savanoriavimas, tačiau vis nesiryžau išvažiuoti ilgesniam laikui. Tikiu, kad taip išbandyti save bus labai įdomu, be to, tai puiki proga užmegzti ryšius su viso pasaulio atstovais.

– Ar reikėjo kokio nors ypatingo pasiruošimo šiai kelionei?

– Slovakijoje vyko seminaras, kuriame dalyvavo Europos šalių atstovai stovyklai Paragvajuje. Nuvykau ten ir nusprendžiau prisidėti prie federacijos, kaip vienintelė Lietuvos Ateitininkų organizacijos atstovė. Seminaro metu susipažinome, kartu ruošėmės kelionei, klausėme paskaitų apie savanoriavimą ir ekologiją. Taigi, išvykstame jau liepos 14 dieną.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!