Visa, kas gyva šioje planetoje, yra gamtos dalis: ir augalai, ir gyvūnai, ir paukščiai, ir žmonės.  Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūnų ar paukščių? Jis moka kalbėti ir išvystytas labai stiprus godumo bei savanaudiškumo jausmas, kuris lemia kitas jo būdo savybes bei elgesį. Priimtas į Žemę žmogus taip įsijautė, jog sumenkinęs visą kitą gyvybę baigia sunaikinti ir pačią planetą. Pasekmes jaučiame jau visu pajėgumu: susimaišė metų laikai, vienur nesibaigiančios liūtys, kitur – deginanti kaitra, o ištuštinus gelmes – ir žemės drebėjimai. Žmogus sujaukė protą ir gamtai. Nors pagal  įprotį labai mėgstam vartoti posakį „natūrali atranka“, bet  jis jau seniai neturi tokios prasmės. Kokia čia gali būti natūrali atranka, jei viską aplink valdo ir griauna žmogus. O juk kartais norisi ir kurti, norisi padėti, norisi pakeisti…

Teigiama, jog mūsų tautos pasididžiavimas – baltasis gandras – gyvena iki 33-ejų metų, nors vidutinė jo gyvenimo trukmė yra 5-eri metai. Daugėliškėnai įsitikinę, jog jų gandras gyvena jau apie 10 metų. Tiesa, gandralizdžio surentimo pradžios niekas net nebeprisimena, bet pastarąjį gandrą, jame iki šiol gyvenusį, pažįsta gerai. „Kiekvieną pavasarį jie pirmieji, dar su sniegu grįžta namo“, – sako gandrų kaimynystėje gyvenantis ponas Kazys.

Šis gandralizdis sukrautas ant seno elektros stulpo kaimo pakraštyje, savotiškoje 13 namų įlankėlėje. Kas rytą sveikindami saulę, įlankėlės gyventojai pro langus pamojuoja gandrams. Šie taip įpratę prie gyventojų, jog drąsiai sukiojasi kiemuose, užsuka ir į namus. „Prieš dvejus metus buvo ypač karšta vasara, tad bent naktį, tikėdamiesi gaivaus vėjelio dvelksmo, miegodavom atviromis durimis ir langais. Tą vasarą buvo ir labai daug mažyčių rupūžių, kurios labai nesunkiai atstriksėdavo į kambarį. Vieną ankstų rytą, matyt,  paskui juos į virtuvę atėjo ir mūsų gandras. Tiesą sakant, nežinau, kuris labiau išsigandom: gandras manęs, ar aš jo…“, – prisimena Lina.

Gandrai mėgsta ir pasivaišinti skanėstais. „Mano vyras – užkietėjęs žvejys. Be žuvų šeimynai, jis nepamiršta ir visų gatvės katinų, šuns bei gandrų. Jei pamiršti jam pasiūlyti žuvies, jis moka paprašyti“, – pasakoja Rima.

Pernai šios įlankėlės gyventojai išgyveno tikrą košmarą, kai išskridus visiems gandrams, iki vėlyvo rudens kas rytą stebėdavo vieną likusį sužeistą jauniklį. Automobilis sužalojo mažyliui sparną, todėl jis negalėjo paskristi. Daugėliškėnai ieškojo pagalbos visur. Galiausiai jau buvos susitarę su Utenos gyvūnų globos centru, bet tuo pat metu pagelbėti sutiko ir Ignalinos aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Petras Kazakevičius. „Aš jau ne pirmą kartą turėjau reikalų su gandrais. Sykį auginau sužeistą gandriuką, bet kažkokie „geri žmonės“ užmušė jį keliuku einantį nuo namų link Radeikiškės. Širdis plyšo ir šįkart. Sugauti nemažą gandrą padėjo seniūnijos darbuotojas. Naktį su žibintu nuviliojom gandriuką į aukštą žolę ir ten gražiai suglaudę sparnus jį paėmėm. Dar parą jis pagyveno pas mane su vištomis, o paskui atvyko ponas Kazakevičius ir jį išsivežė į Dūkštą pas mokytoją Antaną Šimkūną. Labai norėčiau sužinoti kaip sekėsi mūsų gandriukui“, – gandro gelbėjimo istoriją prisimena ponia Emilija.

Šią vasarą tą pačią gandrų šeimyną ištiko kita bėda. Ankstų liepos 6-osios rytą nukrito gandralizdis su trimis jaunikliais. Vienam gandriukui išlūžo koja, tad jį išsivežė atskubėjęs rajono Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Laimutis Ragaišis. Nuoširdžiai gyventojai už tai dėkoja ponui Laimučiui. Kiti du vaikštinėja šalia gandralizdžio prižiūrimi tėvų gandrų ir… kaimynų. Įlankėlės gyventojai nepaliaujamai stebi gandrus ir saugo, kad koks piktadarys nesumanytų jiems pakenkti. Nuo plėšrūnų gal apsaugos ir patys gandrai. Naktį gandrai tėvai sutūpia senojo gandralizdžio vieton, o jaunikliai po stulpu ant nukritusio gandralizdžio likučių.

Esmė ta, jog jau po žiemos šis didžiulis gandralizdis buvo pavojingai pasviręs. Įlankėlės gyventojai dar kovą raštu kreipėsi į LESTO, prašydami, kad vietoj senojo lizdo būtų įtaisytas specialus metalinis pagrindas, nes jau pernai gandrai pradėjo sukti naują lizdą ant stulpo, prie kurio prijungta elektros įtampa. LESTO darbuotojas telefonu atsakė, jog šiemet tokios galimybės nėra, nes jau visi darbai suplanuoti į priekį, bet jie stebėsią situaciją ir kitais metais galbūt pagelbėsią, kai ateis eilė. O esant skubiam atvejui, reikėtų kreiptis į seniūniją, nes paprastai tuo rūpinasi seniūnas. Tąsyk taip ir liko. Laukėme pavasario ir… sulaukėme.

Gyventojai, sako, suprantantys, kad gyvenime kartais būna ir svarbesnių dalykų, bet labai jau skausminga ta „natūrali atranka“ – kas rytą matyti „namų“ nebetekusius gandrus. Tiesa, gandrai skubinasi ir suka jau pernai pradėtą krauti lizdą ant elektrą tiekiančio stulpo, tad dar vienas nerimas, jog jiems nebaigus darbo, LESTO darbuotojai išardys ir jį. Žmogui reikia – jis padarys.

Gal pabandykim nusižengti savo principams ir ambicijoms ir padarykim išties ką nors gero ne tik sau. Gyventojai norėtų, kad skubos ir išimties tvarka vietoj seno lizdo būtų uždėtas specialus metalinis pagrindas, ant kurio gandrai  per kelias dienas susikrautų naują lizdą ir gal dar įmanoma būtų išgelbėti ir jauniklius, sukėlus juos į naują lizdą, nes skristi jie dar net nebando. Viešu prašymu gyventojai beldžiasi į LESTO darbuotojų ir seniūno Juozo Paukštės širdis. Būkite geri, padėkite bendromis jėgomis. Tegul dar ilgus metus mūsų tautos pasididžiavimas – baltieji gandrai – džiugins šiuos žmones ir bent kokiu darbu bus prisidėta prie gyvūnijos gerovės. Galiausiai tai būtų puikus pavyzdys ir jaunajai kartai. Juk dabar jaunimas rūpinimąsi gamta supranta tik kaip „bambalių“ ir šiukšlių rinkimą iš pakelių. Bet juk tai dar ne viskas.