Skip to content

Petravičių giminės koplytstulpis Jonėnus saugos 150 metų

MI informacija

Genealoginių šeimos medžių sudarinėjimas, giminių susitikimai, giminaičių paieška, begalinės pastangos rinkti visus senus šeimos daiktus, rakandus ir siekimas įsiamžinti – pastarojo dešimtmečio reiškiniai. Šimtmečius gyveno žmonės ir visai nesuko sau galvos dėl visokių, kaip jie patys pasakytų, „niekų“. Kas pasikeitė? Dėl ko taip dabar nerimaujame? Nejau pajutome realų susvetimėjimo ar net išnykimo pavojų? O gal mus liūdina mintis, jog greitai išnyks ne tik pačios tėviškės, kaip tokios, bet ir pats žodis puikuosis tik apdulkėjusiuose žodynuose? Juk ūžiančiame, burzgiančiame, bildančiame, dulkėmis nusėtame mieste sulipdyto daugiabučio butuko nepavadinsi TĖVIŠKE. Nepavadinsi ir NAMAIS. Bent jau taip mąsto kelios kartos nuo… iki…

Laimingas tas, kuris turįs TĖVIŠKĘ ir dar prisimena ją. Praėjusį savaitgalį TĖVIŠKĘ prisiminė ir Jonėnų kaimo sūnus Rimantas Petravičius su teta Zofija Petravičiūte-Čepuliene, sukviesdami visą gausią giminę į pirmąjį susitikimą ir kaime pastatyto koplytstulpio pašventinimą. 

Praeities takais

Jonėnų močiutės
„Jonėnai – vienas seniausių, o kadaise ir didžiausių (buvo 26 sodybos) dabartinės Vidiškių seniūnijos kaimelių, priklausančių Naujojo Daugėliškio parapijai. Tai liudija ir didžiausios iš visų 12 Vidiškių seniūnijos kapinių – Jonėnų kapinaitės. Nuo XVIII a. vidurio Jonėnai keitė pavadinimą net tris kartus. Kadaise vadinamas Ivonianci, vėliau – Ivonėnais, dabar žinomas Jonėnų pavadinimu.

1860 m. palei šį kaimą nuo tuomet buvusio didelio miestelio Daugėliškio buvo planuojama tiesti geležinkelį ir jau net buvo sužymėtos ribos, bet kelią „pastojo“ didžiulis Dysnų ežeras. Tada kelias buvo patrauktas į šalį, arčiau dabartinės Ignalinos, kur vėliau ir įsikūrė miestas. Tai pasakojo senelis Silvestras, dirbęs geležinkelio meistru. Įdomu ir tai, jog prasidėjus didžiajam 1941 m. trėmimui, iš Jonėnų k. nebuvo ištremtas nei vienas žmogus. Jonėniškiai įsitikinę, jog tai – amžinojo vardą pelniusio tuometinio seniūno Jono Rukšėno nuopelnas. Jonėnai anksčiau priklausė Seniškio seniūnijai, 1950 m. vienerius metus buvo net Jonėnų apylinkė, bet paskui prijungti prie Vidiškių. Kaime veikė ir pradinė mokykla, kurios veikla labai rūpinosi mokytojas Panavas. XVIII a. viduryje Jonėnuose veikė smuklė. O aplink kaimą žaliuojančiame miške yra net kelios 1812 m. Napoleono žygį menančios vietos, mat čia vykę susirėmimai. Apskritai nuo senų laikų iki dabar šiame kaime žmonės yra labai draugiški. Jiems nerūpi nei garbė, nei pinigai – jie visada skuba ištiesti pagalbos ranką“, – pasakoja prieš 50 metų Jonėnuose gimęs Rimantas Petravičius.

Petravičių giminės šaknys

Gausios Petravičių giminės vienintelė vyresniosios kartos atstovė 90-metė Zofija Čepulienė-Petravičiūtė
„Šioje vietoje gyveno mano seneliai Antanas ir Ieva Petravičiai. Jie turėjo du sūnus: Aleksandrą ir Silvestrą – mano tėvą, ir tris dukteris. Aleksandras mirė jaunas, o senelis irgi nesulaukė gilios senatvės, amžiną atilsį Jiems. Mano tėtė Silvestras gyveno čia, caro laikais buvo išvykęs į Petrapilį (dabar Sankt Peterburgą) uždarbiauti. Dirbo geležinkelio kelio meistru, bet, prasidėjus revoliucijai, grįžo i tėviškę. Sunkūs išbandymai jo laukė: mirė žmona, paskui, būdama vos 12 metukų, vyresnė dukra Selenutė. Liko dar keturi vaikai: Apolonija, Alfonsas, Feliksas ir Vincukas.

Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, tėvelis, pasiėmęs Alfonsą ir Feliksą, išvyko į nepriklausomą Lietuvą ir apsigyveno Rumšiškėse, o savo mamai paliko Apoloniją ir Vincuką. Laikui bėgant, Apolonija ištekėjo, o Vincuką tėtis vėliau išsireikalavo iš lenkų valdžios. Tėtis vedė antrą kartą, gimiau aš – Zofija, Bronius, Jonas, Stasys ir mažoji Staselė, kuri mirė 2 mėn., palaidota Rumšiškėse.

Atgavus Vilniaus kraštą, tėtė, jau būdamas pensininkas, grįžo į tėviškę. Tada man buvo 16 metų. Štai tokia mūsų šeimos istorija“, – atvirai pasakoja iš gausios Petravičių vyresniosios kartos viena likusi 90-metė Zofija Čepulienė-Petravičiūtė.

Idėja virto realiu kūriniu

Vidurinioji Petravičių karta
„Jonėnų kaimo pradžioje ilgus metus stovėjo kryžius, gal iki 1995 m. Jam sunykus, nebeliko kas saugotų gimtąjį kaimą“, – sako ponas Rimantas. Gal 20 metų apie naują kryžių svajojo teta, o ponas Rimantas tik prieš 6-erius metus apie tai prasitarė, vienas kitam pasakė ir tada jau šis projektas virto bendru galvos skausmu. „Mintis apie koplytstulpį aplankė prieš dvi dešimtis metų. Kalbant su pusbroliu Kazimieru apie senelių statytą kryžių prisiminiau, kad ir mūsų žemėje stovėjo kryžius. Likau neabejinga. Troškimas augo. Iš Kazimiero gavau du nupieštus kryžių pavyzdžius. Parodžiau sūnėnui Rimui, kuris su džiaugsmu pritarė. Kryžių pavyzdžiai pasiliko man, a. a. Kazimiero atminimui. Jų daugiau niekas nematė, bet aš daug  kartų žiūrėjau, galvojau, svarsčiau. Mūsų tėviškė buvo tuščia ir apleista, apaugusi šabakštynu. Pasitarę su Rimu ieškojom išeities. Dėkui Dievui, atsirado doras, puikus žmogus gerb. Alfredas Čeikauskas. Atgaivino, sutvarkė, išpuošė mūsų sodybą, kurioje su žmona Vale šeimininkauja jau 6-erius metus“, – džiaugėsi ponia Zofija.

Kryžius virto koplytstulpiu

Jonėnus 150 metų saugosiantis naujas kaimo koplytstulpis
„Jau atėjo laikas įgyvendinti sumanymą. Nebuvo jokių trukdžių. Nepaprastas medžio meistras, daugelį tarptautinių apdovanojimų pelnęs, nuostabiausių darbų atlikęs ukmergiškis Rimantas Zinkevičius su broliu Stanislovu pasiūlė koplytstulpį. Viršūnėje – Šventoji Dvasia (įkvėpėja, pagalbininkė) balandžio pavidalu. Nukryžiuotas Jėzus Kristus – mūsų gelbėtojas. Šv. Juozapas su kūdikėliu Jėzumi ant rankų – Šv. Šeimos globėjas. Po to tekstas: Jonėnų kaimui, Petravičių giminei (atminti). Tada – Šventoji Mergelė Marija. Dievo žodis: „Aš su jumis iki pasaulio pabaigos“, – sako Viešpats. Kitoje koplytstulpio pusėje – „2012 m. Zinkevičiai (broliai)“, – paaiškina senolė. 

Jau kelias dešimtis metų Ukmergėje gyvenantis R. Petravičius prieš 10 metų susipažino su garsiais drožėjais broliais Zinkevičiais. „Labai gerbiu šiuos žmones. Vertinu jų žmogiškumą ir atsidavimą darbui. Žmonės, pelnę aukščiausius įvertinimus, ir sugebėję išlikti dorais, sąžiningais ir atsakingais žmonėmis.

2011 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Ukmergės skyriaus vadovas skulptorius R. Zinkevičius antrą kartą pelnė „Aukso vainiką“, kuriuo nominuojami talentingiausi tautodailės meistrai, regioninių parodų–konkursų nugalėtojai. Pirmąjį „Aukso vainiką“ Rimantas pelnė už Veprių bažnyčios šventoriuje pastatytą koplytstulpį su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Daug skulptoriaus darbų saugoma Lietuvos bei užsienio muziejuose. Jis išdrožė ir įkurdino įspūdingą koplytstulpį Švedijoje, Pasaulio tautų etnografiniame muziejuje. R. Zinkevičiaus sukurtos skulptūros, kryžiai puošia sodybas Belgijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tarp skulptoriaus darbų – Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altorius, Ukmergės Lyduokių seniūnijos Griežionių kaime kartu su broliu Stasiu pastatytas koplytstulpis garsių šio krašto kryždirbių Katinų atminimo įamžinimui ir … visas tūkstantis kryžių, gražiai parimusių įvairiose gimtinės vietose bei tolimuose pasaulio kraštuose.

Nuo šiol brolių Zinkevičių meno kūrinys puoš ir Jonėnų kaimą, o jo fotografija puikuosis menininkų darbų kataloge. Patys atvežę ir pastatę kryžių drožėjai suteikė jam 150 metų garantiją“, – džiaugėsi Petravičių giminės tęsėjas ponas Rimantas. Ir pridūrė: „O pačiai koplytstulpio šventinimo ceremonijai galutinai „subrendau“ po kaimyno iš Rimšėnų Jono Baltakio surengtos gimtam kaime pastayto kryžiaus šventinimo ceremonijos, kurioje dalyvavau prieš pustrečių metų“.  

Geriau ir nebūna

Susitikimo organizatorius Rimantas Petravičius
Šeštadienio popietę iš visos Lietuvos į N. Daugėliškio bažnyčią riedėjo Petravičių giminės automobiliai. Šventąsias Mišias už gyvuosius ir mirusius laikė parapijos klebonas kun. Jonas Kardelis. Neslėpdami džiaugsmo ir jaudulio, susirinkusieji sveikino vieni kitus. Po šv. Mišių 26 automobilių kolona pajudėjo link Jonėnų kapinaičių, o iš ten – į Tėviškę. 

Koplytstulpio šventinimo ceremonijoje dalyvavo visas Jonėnų kaimas, giminės, artimieji. Šiltų žodžių susirinkusiems negailėjo ir Vidiškių seniūnė V. Matkėnienė bei koplytstulpį pašventinęs ir visus palaiminęs kun. J. Kardelis. Gražų renginį, padabintą iškiliomis eilėmis ir dainomis, dovanojo Vidiškių kultūros namų laisvalaikio organizatorė V. Bučelienė ir jos, drauge su Liongina Malikėniene, vadovaujamas Vidiškių meno mėgėjų kolektyvas „Verpetas“. Iki nusileidžiant saulutei, visi linksminosi vakaronėje.

„Galvojau, kad bus gerai, bet negalvojau, kad taip gerai“, – pats vis negalėjo atsipeikėti organizatorius R. Petravičius. 

Autorės ir Mariaus Petravičiaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *