Genealoginių šeimos medžių sudarinėjimas, giminių susitikimai, giminaičių paieška, begalinės pastangos rinkti visus senus šeimos daiktus, rakandus ir siekimas įsiamžinti – pastarojo dešimtmečio reiškiniai. Šimtmečius gyveno žmonės ir visai nesuko sau galvos dėl visokių, kaip jie patys pasakytų, „niekų“. Kas pasikeitė? Dėl ko taip dabar nerimaujame? Nejau pajutome realų susvetimėjimo ar net išnykimo pavojų? O gal mus liūdina mintis, jog greitai išnyks ne tik pačios tėviškės, kaip tokios, bet ir pats žodis puikuosis tik apdulkėjusiuose žodynuose? Juk ūžiančiame, burzgiančiame, bildančiame, dulkėmis nusėtame mieste sulipdyto daugiabučio butuko nepavadinsi TĖVIŠKE. Nepavadinsi ir NAMAIS. Bent jau taip mąsto kelios kartos nuo… iki…
Laimingas tas, kuris turįs TĖVIŠKĘ ir dar prisimena ją. Praėjusį savaitgalį TĖVIŠKĘ prisiminė ir Jonėnų kaimo sūnus Rimantas Petravičius su teta Zofija Petravičiūte-Čepuliene, sukviesdami visą gausią giminę į pirmąjį susitikimą ir kaime pastatyto koplytstulpio pašventinimą.
Praeities takais
1860 m. palei šį kaimą nuo tuomet buvusio didelio miestelio Daugėliškio buvo planuojama tiesti geležinkelį ir jau net buvo sužymėtos ribos, bet kelią „pastojo“ didžiulis Dysnų ežeras. Tada kelias buvo patrauktas į šalį, arčiau dabartinės Ignalinos, kur vėliau ir įsikūrė miestas. Tai pasakojo senelis Silvestras, dirbęs geležinkelio meistru. Įdomu ir tai, jog prasidėjus didžiajam 1941 m. trėmimui, iš Jonėnų k. nebuvo ištremtas nei vienas žmogus. Jonėniškiai įsitikinę, jog tai – amžinojo vardą pelniusio tuometinio seniūno Jono Rukšėno nuopelnas. Jonėnai anksčiau priklausė Seniškio seniūnijai, 1950 m. vienerius metus buvo net Jonėnų apylinkė, bet paskui prijungti prie Vidiškių. Kaime veikė ir pradinė mokykla, kurios veikla labai rūpinosi mokytojas Panavas. XVIII a. viduryje Jonėnuose veikė smuklė. O aplink kaimą žaliuojančiame miške yra net kelios 1812 m. Napoleono žygį menančios vietos, mat čia vykę susirėmimai. Apskritai nuo senų laikų iki dabar šiame kaime žmonės yra labai draugiški. Jiems nerūpi nei garbė, nei pinigai – jie visada skuba ištiesti pagalbos ranką“, – pasakoja prieš 50 metų Jonėnuose gimęs Rimantas Petravičius.
Petravičių giminės šaknys
Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, tėvelis, pasiėmęs Alfonsą ir Feliksą, išvyko į nepriklausomą Lietuvą ir apsigyveno Rumšiškėse, o savo mamai paliko Apoloniją ir Vincuką. Laikui bėgant, Apolonija ištekėjo, o Vincuką tėtis vėliau išsireikalavo iš lenkų valdžios. Tėtis vedė antrą kartą, gimiau aš – Zofija, Bronius, Jonas, Stasys ir mažoji Staselė, kuri mirė 2 mėn., palaidota Rumšiškėse.
Atgavus Vilniaus kraštą, tėtė, jau būdamas pensininkas, grįžo į tėviškę. Tada man buvo 16 metų. Štai tokia mūsų šeimos istorija“, – atvirai pasakoja iš gausios Petravičių vyresniosios kartos viena likusi 90-metė Zofija Čepulienė-Petravičiūtė.
Idėja virto realiu kūriniu
Kryžius virto koplytstulpiu
Jau kelias dešimtis metų Ukmergėje gyvenantis R. Petravičius prieš 10 metų susipažino su garsiais drožėjais broliais Zinkevičiais. „Labai gerbiu šiuos žmones. Vertinu jų žmogiškumą ir atsidavimą darbui. Žmonės, pelnę aukščiausius įvertinimus, ir sugebėję išlikti dorais, sąžiningais ir atsakingais žmonėmis.
2011 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Ukmergės skyriaus vadovas skulptorius R. Zinkevičius antrą kartą pelnė „Aukso vainiką“, kuriuo nominuojami talentingiausi tautodailės meistrai, regioninių parodų–konkursų nugalėtojai. Pirmąjį „Aukso vainiką“ Rimantas pelnė už Veprių bažnyčios šventoriuje pastatytą koplytstulpį su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Daug skulptoriaus darbų saugoma Lietuvos bei užsienio muziejuose. Jis išdrožė ir įkurdino įspūdingą koplytstulpį Švedijoje, Pasaulio tautų etnografiniame muziejuje. R. Zinkevičiaus sukurtos skulptūros, kryžiai puošia sodybas Belgijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tarp skulptoriaus darbų – Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altorius, Ukmergės Lyduokių seniūnijos Griežionių kaime kartu su broliu Stasiu pastatytas koplytstulpis garsių šio krašto kryždirbių Katinų atminimo įamžinimui ir … visas tūkstantis kryžių, gražiai parimusių įvairiose gimtinės vietose bei tolimuose pasaulio kraštuose.
Nuo šiol brolių Zinkevičių meno kūrinys puoš ir Jonėnų kaimą, o jo fotografija puikuosis menininkų darbų kataloge. Patys atvežę ir pastatę kryžių drožėjai suteikė jam 150 metų garantiją“, – džiaugėsi Petravičių giminės tęsėjas ponas Rimantas. Ir pridūrė: „O pačiai koplytstulpio šventinimo ceremonijai galutinai „subrendau“ po kaimyno iš Rimšėnų Jono Baltakio surengtos gimtam kaime pastayto kryžiaus šventinimo ceremonijos, kurioje dalyvavau prieš pustrečių metų“.
Geriau ir nebūna
Koplytstulpio šventinimo ceremonijoje dalyvavo visas Jonėnų kaimas, giminės, artimieji. Šiltų žodžių susirinkusiems negailėjo ir Vidiškių seniūnė V. Matkėnienė bei koplytstulpį pašventinęs ir visus palaiminęs kun. J. Kardelis. Gražų renginį, padabintą iškiliomis eilėmis ir dainomis, dovanojo Vidiškių kultūros namų laisvalaikio organizatorė V. Bučelienė ir jos, drauge su Liongina Malikėniene, vadovaujamas Vidiškių meno mėgėjų kolektyvas „Verpetas“. Iki nusileidžiant saulutei, visi linksminosi vakaronėje.
„Galvojau, kad bus gerai, bet negalvojau, kad taip gerai“, – pats vis negalėjo atsipeikėti organizatorius R. Petravičius.
Autorės ir Mariaus Petravičiaus nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!