Reklama – galingas įrankis, pasinaudodami kuriuo, vieni siekia prisikimšti kišenes kitų sąskaita. Gera reklama – tokia, kurią norisi žiūrėti. Ar kada atkreipėte dėmesį, kaip vaikai žiūri reklamą per televiziją? Ogi dažniausia išpūtę akis, susidomėję. Vadinasi, reklamos kūrėjai sugeba pritraukti, sugeba sudominti. O pritraukti ir sudominti žmonės perka, ir neretai tai, ko  jiems visai nereikia.

Apie vaistų, teisingiau, apie maisto papildų, reklamą daug prišnekėta, ir rodoma jos bene daugiausia. Suprasti nesunku: prekyba papildais duoda jų gamintojams bene didžiausią pelną. Todėl ir reklamai pinigų negailima. O reklama, savo ruožtu, didina pardavimus

Ir močiutės perka, negailėdamos pinigų. Neretai per vieną apsilankymą vaistinėje paliekama pusė pensijos. Dar laimė, kad papildai sveikatai nekenkia, žinoma, jeigu nepadauginsi. Ar padeda, ar apskritai jie reikalingi – čia jau kitas klausimas, į kurį reklama atsako: taip, padeda, reikia.

Atrodytų, gydytoja galėtų patarti – reikia papildų ar ne, padės jie ar ne. Bet čia yra tokia bėda. Nereta senutė, atėjusi pas gydytoją, tiesiog reikalauja, kad jai būtų paskirti kokie nors vaistai. Prie progos pasiklausykite, apie ką moterys eilutėje prie gydytojos kabineto kalba, iš ko nusprendžia, ar gydytoja gera. Nuspręsti joms labai lengva: jeigu gydytoja kokių nors vaistų skyrė – gera, jeigu nieko neišrašė – bloga, reikia eiti pas kitą.

Tad ką belieka daryti gydytojai, kai pas ją ateina žmogus, besiskundžiantis visokiais negalavimais? Negi sakysi, kad tai senatvė, nuo kurios vaistų nėra? Belieka patarti nusipirkti papildų. Žinoma, jie vargu ar padės, bet bent nepakenks. Juk jeigu gydytoja sakytų, kad už tuos papildams išmestus pinigus žmogus verčiau geresnio maisto nusipirktų – ką apie tokią gydytoją žmonės kalbėtų?

Užteks apie vaistus bei papildus. Čia jau tokia liga, kaip ir senatvė, vaistų nuo jos nėra, kol bus įtaigi reklama, kol žmonės norės ilgiau gyventi, tol pirks visokius stebuklingus vaistus, ir vis tiek mirs. Kaip sakoma, toks gyvenimas.

O reklamos galimybėmis ir kitos firmos bei firmelės mikliai naudojasi. Štai spalio pabaigoje bus išjungti visi analoginės televizijos siųstuvai, viskas bus transliuojama skaitmeniniu formatu. Tiesa, kai kuriuos kanalus jau ir dabar tik taip matyti galima. Bet nuo tada jau reikės arba naujesnio modelio televizoriaus, arba specialaus priedėlio.

Tik televizoriaus arba priedėlio. Ir viskas. Antena tinka sena, jokių meistrų kviesti nereikia, niekam daugiau mokėti nereikia.

O dabar pažiūrėkime, kaip reklamuoja savo paslaugas kai kurios firmos. Ką jos rašo? Ogi beveik tą patį: kad nuo spalio pabaigos analoginės televizijos nebus.

Tačiau tos firmos nesako, kad jų paslaugos čia visai nereikalingos. Ne, jos bando įteigti: jeigu norite ir vėliau matyti televiziją, užsisakykite mūsų paslaugas – visokius kanalų paketus ir panašiai – bent dviem, o dar geriau – trims metams, ir tada viską matysite, žinoma, jeigu  mums kas mėnesį mokėsite tam tikrą visai nemenką sumą, o jei dar iš anksto suskaičiuosite tuos reklamose mažomis raidelėmis surašytus papildomus mokesčius, tai sužinosite, kad mokėti reikės maždaug pusantro karto daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Nenurodydamos, kad kiekvienas žmogus gali apsieiti ir be tų paslaugų, kad žiūrėti lietuviškus kanalus jis gali nemokamai, firmos įstatymų nepažeidžia, nes jos niekada nesako, kad be jų paslaugų apsieiti negalima. Ne, savo paslaugas jos pateikia kaip vieną iš būdų matyti lietuviškus kanalus, o kad nieko nesako apie kitus būdus – tai čia jau jokio kriminalo nėra. Svarbiausia – nemeluojama. O kad žmonės apie paprastesnį ir nemokamą būdą nieko nežino – čia jau jų problema. Tokie jau reklamos dėsniai. Pirkite papildus, pirkite paslaugas.

Perkate ne tai, kas jums reikalinga, o kas kitiems pelninga? Ką gi, tikiuosi, žinote, kad kvailį visur muša.