Mūsų laikraščio skaitytojai, mėgstantys rajono literatų kūrybą, jau įprato prie nuolatinių „Literatų seklyčios“ lankytojų. Daugelis iš jų gerai pažįstami ir asmeniškai, nes dalyvauja įvairiuose literatūriniuose renginiuose. Apie kai kuriuos jau plačiau rašyta ir laikraščio puslapiuose. Vieni literatai kartais patys prašosi spausdinami, bet yra tokių, kurie dėl kuklumo nemėgsta reklamuotis, nors jų kūryba yra mėgstama ir laukiama. Viena tokių – Palūšėje gyvenanti Irena Veličkienė.

Kaip ji pati prisipažino, ji – ne vietinė. Gimė ir užaugo Šiauliuose. Anksti, vos sulaukusi ketverių metukų, į amžiną poilsio vietą palydėjo mamą. Tad tėvui, buvusiam Lietuvos kariuomenės savanoriui, buvo nelengva į savarankišką gyvenimą išlydėti penkis vaikus. Todėl ir Irenai nuo jaunų dienų teko apsispręsti, kaip pačiai užsidirbti duonos kąsnį. Todėl būdama guvi mergina ir nevengianti sunkumų, po vidurinės mokyklos su komjaunimo kelialapiu išvyko tiesti geležinkelį atšiaurioje Murmansko srityje. Jos jauniems pečiams tai buvo nepaprastai sunkus išbandymas, bet ten teko praleisti net 17 pačių gražiausių gyvenimo metų.

Likimas taip susiklostė, kad vėl teko sugrįžti į gimtąjį miestą. Čia dirbo meno saviveiklos organizatore, net televizorių gamykloje. Į Ignalinos kraštą pateko atsitiktinai, svečiuojantis pas seserį, kuri dirbo atominėje elektrinėje. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad ši viešnagė kiek užsitęsė. Teko kurį laiką dirbti prof. Adomo Hrebnickio muziejuje Rojuje. Čia užsimezgė pažintis su būsimu vyru Jonu iš Kaniūkų, kuri baigėsi vedybomis. Pastarojo, kuris dirbo buvusios Ignalinos statybos organizacijos pirmininko pavaduotoju, dėka šeima persikėlė gyventi į įsirengtą sodybą Palūšėje. Čia gyvenant, Irenai teko kurį laiką padirbėti kartu su vyru statybinėje organizacijoje, vėliau įsidarbino Palūšėje kultūros renginių organizatore, o daugiausiai metų praleido dirbdama tuometinėje Turizmo bazėje administratore.

Irena prisimena, kad tai buvo įspūdžių kupini metai. Turistų antplūdis bazėje tuomet buvo didžiulis. Vienos pamainos metu tekdavo aptarnauti net po 800–900 lankytojų. Buvo linksma, nes Palūšė skambėjo nuo dainų ir kitokių pasilinksminimų.

Dabar visa tai liko tik prisiminimuose. Abu su vyru jau pensininkai, gražiai įsirengę sodybą ir ją nuolatos prižiūrintys. Jau keleri metai užsiima ir kaimo turizmu.

Taip jau nutiko, kad nuo 1993 m. Irena griebėsi kūrybinės plunksnos. Pasak jos, rašo eiles ar miniatiūras dažniausiai naktimis, klausantis nuotaikingos muzikos, kai mintys keliauja po jaunystės svajonių pilis, kai prisimenamas atminties miglose išlikęs motinos veidas. Savaime gimsta eilės ar miniatiūros ir pasitinkant iškiliausias metų šventes, pavasario žydėjimą. Kai už lango sninga baltais chrizantemų žiedais, ar ežere pražįsta vandens lelijos. Pasak Irenos, ji savo kūryboje vengia asmeninio gyvenimo sunkumų atspindžių ar nemalonių prisiminimų. Reikia juk džiugiau žvelgti į gyvenimą, grožėtis supančia nuostabia gamta, zuikio vestuvėmis ar Joninių šviesa.

Įrenos įsitikinimu, jos kūryba nėra tokio lygio, kaip kitų jau gerai pažįstamų rajono literatų. Kuria tik savo malonumui. Gal todėl ilgą laiką ir nenorėjo, kad jos kūriniai būtų paviešinti laikraštyje. Tačiau skaitytojai galvoja kitaip. Daug kas yra dėkingas, kad „Literatų seklyčioje“ pasirodė jos nuotaikingi ir brandūs eilėraščiai bei prasmingos miniatiūros, todėl pageidauja, kad ši kūrėja dažniau skaitytoją džiugintų savo mintimis ir vaizduotės vaisiais.

Laikraščio redakcija dėkoja Irenai, kad ji vis dėlto ryžosi dar labiau populiarinti „Mūsų Ignaliną“, iš jos laukiama vis naujų kūrinių.

P. S. Ach, tas kuklumas. Per jį su ponia Irena niekaip neišėjo sutarti nusifotografuoti laikraščiui. Ne – ir viskas… Todėl šįkart spausdiname tik jos nuotrauką iš asmeninio albumo.

Autoriaus nuotr. ir reprodukcijos