Linkmenų pašto laiškininkas Sigitas Mackonis išrinktas geriausiai aptarnaujančiu pašto darbuotoju rinkimuose, kuriuos 2012 m. organizavo Lietuvos paštas. Konkurse nugalėjusiems darbuotojams atiteko Lietuvos pašto prizai bei diplomai. Sigitas kartu su kitais geriausiais pašto darbuotojais turėjo galimybę dalyvauti Lietuvos pašto organizuojamuose mokymuose. Apie laiškininko profesiją ir kasdienį darbą su S. Mackoniu kalbėjosi radijo žurnalistas S. Bendžius. Pateikiame radijo laidos turinį.

Lietuvos paštas neseniai surengė geriausio pašto darbuotojo rinkimus. Gyventojai balsavo ir reiškė savo nuomonę, o pačiu geriausiu išrinktas 42-ejų metų laiškanešys, Linkmenų miestelio seniūnaitis Sigitas Mackonis. Jis sako, kad yra laimingas tuo, ką daro ir kad laiškanešio darbas padeda atsiskleisti jam, kaip asmenybei. Apie tai, kokia yra paštininko kasdienybė ir kokia ateitis laukia šios profesijos, jis pasakojo Lietuvos radijo „Ryto garsų“ laidoje.

– Kodėl pasirinkote tokią senovišką, archajišką profesiją, ar tai tik priedėlis prie seniūnaičio darbų?

– Lietuvos pašte dirbu jau septyniolika metų, dar kai tų seniūnaičio ir kitų panašių pareigybių nebuvo. Gyvenimas taip susiklostė, kad teko imtis darbo ne visai pagal profesiją, mat esu baigęs knygų įrišimo specialybės mokslus, tačiau darbas pašte turi panašią specifiką, kaip ir spaustuvėje. Būdamas jaunas, daug negalvodamas priėmiau pasiūlymą ir visai nesigailiu. Kai kas sako, kad čia labai paprastas darbas, užtenka nunešti laiškus iki pašto dėžutės, tačiau darbas nėra toks lengvas, nes tai ir išmokų pristatymas, mokesčių priėmimas… Kaime dirbdamas esi labai arti kitų žmonių, taigi ten atlikti tenka ne tik paštininko, bet ir psichologo, pagalbininko pareigas: kas vaistų paprašo nupirkti, kas televizoriaus anteną suderinti, kam telefonas sugedęs ir laukia paštininko, kad galėtų pranešti …

Esu kaimo žmonių bičiulis, kurio visi laukia, net sąskaitas pristatyti nėra didelių problemų, mat kaimo žmonės ir tų mokesčių tiek nemoka, kaip mieste. Pristatymo rajonas užima maždaug 25 km, tad ir automobiliu kartais tenka pavažiuoti, ir dviračiu… Žiemą nemažai ir pėsčiomis per pusnis reikia pabraidyti, mat kelininkai ne visada spėja kelius nuvalyti, o laiškininkas visada privalo būti laiku.

– Filmuose dažnai tenka matyti, kaip į kiemą užėjusį paštininką vejasi įpykęs šuo. Ar tikrovėje tenka patirti šunų išpuolių?

– Su kai kuriais kaimo šunimis jau susidraugavęs, bet yra nuomonė, kad šunys nemėgsta laiškanešių, kai kas sako, jog gal švino kvapą užuodžia nuo laikraščių. Buvo ir suplėšytų džinsų, ir kitokių nelaimių, bet gera nuotaika dėl to nepranyksta.

– Ko reikia, kad būtum išrinktas geriausiu?

– Dirbu daug metų, darbuose nesiblaškau, mėgstu su žmonėmis bendrauti. Tik jau kai išrinko, susimąsčiau, gal tas paprastumas suveikė?.. Nesvarbu juk, kaip pats tądien jautiesi, bet visada pas žmones su gera nuotaika eini, paprašytas padedi, seni žmonės juk dažnai vieni gyvena, vaikai išvykę jau…

– Ar dažnai žmonės gauna laiškus?

– Laiškų gerokai sumažėjo, daugiausia yra sąskaitų, kartais iš užsienio žmonės dar parašo, ypač per Kalėdas, Velykas, vėl grįžtama prie sveikinimų… Išlieka jų vertė, gali sveikinimą pažiūrėti ir vėliau, pavartyti, prisiminti, pasidėti ant lentynos. Atgyja sveikinimai, reikia tikėtis, kad ši tendencija tik plėsis.

– Ar tradicinis paštas turi ateitį ir kokia ji bus?

– Tikrai turi. Net ir moderniausiose užsienio šalyse paštininko profesija puikiai gyvuoja ir laikosi. Pas mus taip pat ilgai gyvuos. Štai dabar žmogus gali rašyti laiškus į bet kurią šalį, yra tokie hibridiniai laiškai, kai parsisiunti programėlę, išsispausdini, parašai ir išsiunti – laiškas jau bet kurioje pasaulio vietoje. Tokielaiškai net pigesni, nei siunčiant paprastus laiškus, nereikia niekur eiti, gali persiųsti tiesiai iš namų. Jei adresatas nėra randamas, tas laiškas grįžta atgal ir žmogus gauna pranešimą, o vėliau laiškas sunaikinamas.