Skip to content

Maironio asmenybės paslaptys

Paulius GRITĖNAS

Daugeliui turbūt teko girdėti, kad 2012-ieji paskelbti vieno žymiausių lietuvių poeto Maironio metais. Taip buvo nuspręsta todėl, kad būtent šiemet sukanka lygiai 150 metų nuo poeto gimimo ir 80 – nuo mirties datos. Nemažai Maironio kūrybai skirtų renginių jau įvyko, dalis jų dar laukia, todėl aš kviečiu pasidomėti ne vien kūryba, bet ir pačia poeto asmenybe, kuri tautos istorijos vingiuose įgyjo legendinį statusą. Kaip apie klasiką sakė V. Mykolaitis-Putinas: „Mano kartos žmonėms Maironis daugiau negu poetas. Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie“.

Nuo pradžios iki seminarijos

Gimė būsimasis poetas Jonas Mačiulis (toks tikrasis Maironio vardas ir pavardė) 1862 m. lapkričio 2 d. Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Tuo metu buvo didelių socialinių ir politinių sukrėtimų epocha, brendo sukilimas, niekas nebuvo garantuotas dėl savo ir šeimos ateities. Maironio tėvas – Aleksandras Mačiulis – buvo apkaltintas teikęs paramą sukilėliams, kovojęs už Respublikos atkūrimą ir atsidūrė kalėjime, kur jį tardė pats Muravjovo „Koriko“ sūnus. Beje, Aleksandras Mačiulis buvo gerai pažįstamas su M. Valančium ir buvo pas jį nusivežęs mažąjį Jonuką, kuriam vyskupas ir jo pamokymai padarė didelį įspūdį. Būtent Valančiaus neigiamo požiūrio į carinę politiką ir masinę rusifikaciją dėka, toks požiūris laikėsi ir Mačiulių šeimoje.

1873 m. J. Mačiulis įstojo į Kauno gimnaziją, kurioje pirmi metai buvo ypatingai sunkūs, mat mokymas vyko tik rusų kalba, o šeimoje ja būdavo nekalbama, todėl būsimasis klasikas netgi liko antriems metams toje pačioje parengiamojoje klasėje. Bet jau tada išsiskyrė savo matematiniais gabumais ir nepaklusnumu primetamai ideologijai, kurios neteisingumą aiškiai jautė. Jau ketvirtoje gimnazijos klasėje norėjo stoti į kunigų seminariją ir tik griežtas tėvų noras, kad sūnus pabaigtų gimnaziją ir gautų visavertį išsimokslinimą, jį sustabdė. O baigiamajame atestate pažymiai nebuvo patys geriausi – vyravo ketvertai, keletas trejetų ir tik vienas penketas iš tikybos. Todėl savo tėvo, kuris buvo gabus tiltų statytojas, nuostabai, Jonas pasirinko literatūros studijas Varšuvos universitete, tačiau ten negavęs leidimo, persikėlė į Kijevą. Veikiamas „Aušros“, kuri pradėta leisti 1883 m. (ką tik jam baigus gimnaziją) idėjų, Jonas supranta, kad stodamas į humanitarinių studijų kelią svetur negalės tapti pilnaverčiu tautos rašytoju, todėl po pirmo kurso viską meta ir grįžta į Lietuvą, įstoja į Kauno seminariją. Daugelis bajorų apgailestavo dėl šio Jono žygio. Ne vienas iš jų svajojo išleisti savo dukterį už gražaus jaunikaičio. Mat Jonas – augalotas, garbanotais juodais plaukais, pasiturinčio valstiečio sūnus, turintis puikų išsilavinimą, mokantis rašyti eiles.

Maironio keliai: per Ignaliną į Peterburgą

Dar mokydamasis seminarijoje ir dėl gero pradinio savo išsilavinimo turėdamas marias laisvo laiko, Maironis pamėgo skaityti lenkų istorikų knygas apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jų paveiktas jis parašė vadovėlį „Lietuvos istorija“, kuris tebuvo išleistas 1891 m. Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu. Tuometinis seminarijos rektorius J. Račkauskas taip aukštino savo talentingojo studento sugebėjimus, kad nežinodamas ko per paskaitą, teiraudavosi pačio Jono, nešdavo jam skaityti prancūziškas knygas, manydamas, kad jis puikiausiai supranta prancūziškai vien todėl, kad yra studijavęs universitete.

Labai gerbdamas seminarijoje dėsčiusį A. Baranauską, Jonas įteikia jam pirmuosius savo literatūriniu bandymus – sąsiuvinį, pilną eilių. Tačiau A. Baranauskas atsiliepia gana skeptiškai, nors ir pripažindamas jaunojo kūrėjo talentą, bet randa nemažai silpnų vietų, ypač stiliuje. Nors draugams jis jau buvo didis poetas ir žmogus, parašęs Lietuvos istorijos veikalą, bet plačiajai visuomenės daliai jis dar nebuvo žinomas. Tačiau viskas pasikeitė, kai Jonas Mačiulis gavo stipendiją mokytis Peterburgo dvasinėje akademijoje. Čia, galbūt, Maironio keliai susikirto ir su mūsų Ignalina, mat 1866 m. Varšuvą ir Sankt Peterburgą sujungęs geležinkelis ir buvo miesto atsiradimo pamatas. Taigi, neabejotina bent jau tai, kad Maironis vyko į mokslus ir grįžo atgal į gimtinę, pro langą matydamas Ignalinos miškus ir ežerus. O kaip jis parašė eilėraštį „Ant Drūkšės ežero“? Poetas prie jo lankėsi? Apie tai patikimų žinių neaptikta. Galimos tik prielaidos. Jei Maironis Drūkšiuose, kaip pats rašo „supos laivelyje“ ant bangų, kaip jis pateko prie ežero? Keliavo iš Dūkšto, o gal iš Zarasų? Bet kuriuo atveju ir mūsų krašte poetas paliko savo pėdas.

Galbūt viena iš tokių kelionių paskatino ir kūrybinį įkvėpimą, išsiliejo eiliuotu posmu. Mat Maironis mėgo keliauti. Poetas lankėsi Šveicarijoje, Italijoje. Šie kraštai ir jų gamta jam paliko neišdildomą įspūdį, nors vis vien gražiausia ir mieliausia jam buvo Lietuvos gamta.

Beje, Maironio pseudonimu Jonas Mačiulis pradėjo pasirašinėti tik 1891 m., jau padėjęs šiokius tokius pagrindus savo būsimam kūrybiniam keliui. Tiesa, nors ir išsiskirdamas iš kitų studentų savo kūrybiniais sugebėjimais, Peterburge jis daug nerašė, atsidėjo istorinėms ir religinėms studijoms.

Legendos sukūrimas ir rami kasdienybės tėkmė

Pabaigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Maironis ilgus metus buvo Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau tos pačios Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi. Peterburgo dvasinėje akademijoje Maironis sparčiai kilo hierarchijos laiptais. 1903 m. Maironiui net buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Tačiau po šešerių metų J. Mačiulis grįžta į Kauno kunigų seminariją dirbti rektoriumi. Seminariją Maironis stengėsi vis labiau lietuvinti – lietuvių kalba čia pamažu tapo dėstomąja, nors tuomet buvo kalbama lenkiškai. Dar dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Maironis išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“, kurį sudarė 45 kūriniai. 1913 m. išleistas naujas papildytas „Pavasario balsų“ leidimas. 1920 m. leidimas – paskutinis, bet pats brandžiausias Maironio poezijos rinkinys.

Nors kūryboje atsispindėjo emocijos, įtampa ir dramatizmas, bet kasdieniame gyvenime Maironis buvo šaltas ir oficialus, visada išlaikantis atstumą tarp savęs ir kitų. Ilgi mokslo ir akademinės veiklos metai išugdė jame tokį disciplinuotumą. Maironis – pareigos ir tvarkos žmogus, pedantiškai tiksliai atlikdavęs visa, kas siejosi su jo tarnybine padėtimi. To paties reikalaudavo ir iš kitų. Tiesa, vienintelė atgaiva jam buvo Lietuvos gamta, kurią mylėjo ir kiekviena proga stengėsi į ją ištrūkti. Kiekvieną vasarą Maironis lankydavosi Palangoje. Amžininkai prisimena, kaip jis „su baltu apsiaustu, šiaudine skrybėle ir gumbuota lazda, tvirtos saujos sugniaužta, su seserimi Marcele už parankės žingsniuodavo jūros tilto link“. Jonas pėsčias nužygiuodavo iš Kretingos į Palangą.

Maironis mėgo ir fizinį darbą. Žmonės dažnai matydavo jį su kastuvu rankose sodinant medelius arba dekoratyvinius krūmus. Už šventoriaus, į upelio pusę, buvęs duobėtas, apgriuvęs kalno šlaitas, iš ten buvo imta molio ir žvyro bažnyčios statybai. Nuo jo rankų duobių nebeliko, atsirado takai prie kurių buvo pasodinti medeliai. Marcelė pasakojo, kad jis apkasdavo vaisinius medelius savo sode, genėdavo juos ir dirbdavo kitus darbus. Jis padėdavo darbininkams, kai šie remontavo jo namą Kaune. Maironis buvo stiprus, saikingai valgęs, nerūkęs ir mažai tegėręs. Mėgdavo lošti šachmatais. Rengdavosi paprastai ir kukliai. Iš valgių labiausiai mėgo šližikus, rūgpienį su bulvėmis. Namuose jis virėjos nelaikė. Pietus ir vakarienę jam pagamindavo sesuo Marcelė. Savo bute laikydavosi pedantiškos tvarkos ir švaros. Ant sienos kabėjęs kreivas paveikslas tuojau būdavo išlyginamas. Marcelės vaikus taip pat pratino prie tvarkos. Darydavo jiems pastabą, kai jie, pakabinę sviesto, palikdavo duobutes.

Štai toks vieno iš žymiausių tautos poetų paveikslas, kuriame nuolat kovėsi vidinė įtampa, stipri grožio pajauta, dramatiškas tikrovės supratimas ir disciplinos persmelkta kasdienybė. Vargu, ar kitaip ir galime kalbėti apie legendas. Jos visada prieštaringos ir ne iki galo pažįstamos, bet niekada neaplenkiamos ir nepaliekančios abejingų.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *