Skip to content

Lūšnynų olimpiada

MI informacija

Londono olimpiados atidarymas tapo visuotinės tolerancijos (lietuviškai – pakantumo, žodžiu, to, ką galima pakęsti) pamoka. Plačiai nuskambėjusio ir įvairių laisvių bei teisių gynėjams labai patikusio bei rekomenduojamo filmo „Lūšnynų milijonieriaus“ Denio Boilo (atsiprašau, jeigu šito ne visai anglo anglišką pavardę parašiau netiksliai) režisuotas renginys – pavyzdys to, kaip reikia žvelgti į istoriją, kaip reikia gerbti viską, kas buvo, ir rasti esmę bei sektiną svarbą ten, kur kiti šitų dalykų nė su žiburiu nerastų. Šiais laikais tai vadinama gal net ne tolerancija, o politiniu korektiškumu.

Atrodo, iki šio renginio mažai kas žinojo, kada Didžiojoje Britanijoje buvo padėti politinio korektiškumo pamatai, kada prasidėjo multinacionalinė (na, tokia, kurioje patys britai greitai sudarys mažumą, nes jau dabar Londone jų – jau net pusė – ar kol kas dar tik pusė?) Didžioji Britanija. Užtat dabar mes žinosime, kad būtent 1948 metais (?), kai iš Jamaikos buvo atplukdyti 492 juodaodžiai – pirmą kartą tokia didelė, kaip dabar sakytume, juodaodžių imigrantų partija, – prasidėjo naujoji, tikroji, tolerantiškoji Didžioji Britanija.

Dar nė šimto meto nepraėjo, o D. Boilas (nors jis, kaip minėjau, ne visai anglas, bet anglus gerai supranta) olimpiados atidaryme jau labai politiškai korektiškai pavaizdavo, kaip reikia vaizduoti (įsivaizduoti?) tipišką anglišką šeimą: blondinė žmona ir juodaodis vyras – turbūt reikėtų sakyti: jamaikoanglas arba afroanglas. Tai labai gražiai torelantiška ir neabejotinai politiškai korektiška.

O dirbtinė kauburėta kalva olimpinėje arenoje, į kurią buvo susmaigstytos olimpinės vėliavos ir nuo kurios savo kalbas sakė visokiausi oficialūs asmenys? Įsivaizduokite, jeigu olimpiada būtų vykusi Lietuvoje ir ją būtų režisavęs Oskaras Plėšrusis Paukštis arba Gintaras, kurio pavardė irgi paukštiška? Kalva, be jokios abejonės, būtų gražiai išlyginta, o žolė lygiai (angliškai!) nupjauta. Žodžiu, nebūtų likę jokios tolerancijos, nesijaustų lūšnynų filosofijos, svarbiausia – būtų dingusi lūšnynų dvasia.

Tuo tarpu „Lūšnynų milijonieriaus“ režisieriaus sukurta aukštų svečių tribūna kalva buvo apaugusi piktžolėmis (reikia pagirti režisieriaus sumanymo vykdytojus, sugebėjusius Anglijoje rasti tokių velėnų. Ir būtent todėl, būtent tos piktžolės vėlgi atspindėjo lūšnynų dvasią, tų lūšnynų, iš kurių į Didžiąją Britaniją atkeliavo tokia didelė jos gyventojų dalis. Dar vienas politinio korektiškumo pavyzdys.

Maža? Štai dar vienas tolerantiškumo pavyzdys: Mochamedas Ali turėjo olimpiados vėliavą nunešti prie stiebo, tačiau jam fiziškai sunku buvo padaryti (didžiojo boksininko galva buvo taip stipriai ir tiek kartų daužyta, kad jis jau seniai ir sunkiai serga), todėl jį patį paprasčiausiai privedė prie stiebo. Tai galima pavadinti ode sportui.

Praleidau visų šalių olimpinių delegacijų žygiavimus stadionu – čia viskas buvo kaip visada. Ir dar praleidau olimpinės ugnies uždegimą, nors tai irgi galima paminėti, kaip tolerancijos ir politinio korektiškumo pavyzdį – kai septyni lapeliai susiliejo į vieną, nes nežinau, ką tai turėjo simbolizuoti: žemynai – šeši, olimpiniai žiedai – irgi šeši… Gal kosmosą?

Dabar jau prasidėjo varžybos. Belieka apgailestauti, kad sporte tolerancija dar neįsigalėjo. Sunku pasakyti, ką čia galėtų rekomenduoti įvairių lūšnynų režisieriai, bet kai, sakysim, bokse kokios nors didelės ir galingos šalies atstovas negailestingai daužo veidą iš Afrikos lūšnynų kilusiam boksininkui – čia jau trūksta žodžių.

Bet olimpiados atidarymas praeityje. Kaip sakoma, gerų renginių ir gero žiūrėjimo, malonūs skaitytojai.

Beje, dar prieš olimpiados atidarymo šventę aklas šaulys iš Pietų Korėjos pasiekė naują olimpiados rekordą. Ar ne simboliška?

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *