Atnaujinti Lietuvos politinę sistemą bus nepaprastai sunku. Per kelis dešimtmečius vis tvirtėjantis valdomos demokratijos modelis yra per daug parankus įtakingoms grupuotėms, todėl jos kausis iki paskutinio kraujo lašo. Ir visomis priemonėmis. Juolab kad pralaimėjimas kai kam reikštų ne vien pasitraukimą iš politinės arenos, bet ir teisinę atsakomybę.

Naujosios politinės jėgos yra planingai skaldomos ir kompromituojamos. Atrodo tarsi veiktų galingas kontrolės ir griovimo mechanizmas. Viskas apskaičiuota ir numatyta iš anksto, jokios saviveiklos! O išsišokėliai greitai nugesinami.

Viešoji erdvė taip pat atidžiai kontroliuojama. Krizės ir mokesčių reformos nustekenta žiniasklaida, siekdama išlikti, priversta daugeliu atvejų nusileisti pinigų diktatui. Falsifikuojama net viešoji nuomonė, pasireiškianti per anoniminius straipsnių komentatorius. Veikiama ir per socialinius tinklus.

Imkime konkretų ir daug atskleidžiantį pavyzdį. Garliavos istorija – tarsi lakmuso popierėlis. Informacinių karų tyrinėtojai turės įdomaus darbo. Tokios visa apimančios, juodosiomis technologijomis paremtos propagandos neužtiksime jokioje demokratinėje šalyje. Tai totalitarinių ar bent jau judančių ta kryptimi visuomenių savybė.

Tačiau didelė dalis visuomenės atsispyrė masiniam manipuliavimui. Garbė jai! Deja, kol kas labai sunku pasakyti, ar tai turės rimtų politinių pasekmių.

Gali būti, kad bus klastojami ir Seimo rinkimų rezultatai. Tačiau dabar – apie viešosios nuomonės klastojimą.

Viename populiariame portale atsiradus galimybei reitinguoti anoniminius komentarus, buvo tikrai įdomu ir naudinga peržvelgti rezultatus. Tai jokiu būdu neprilygo tikroms sociologinėms apklausoms, tačiau leido suvokti ir įvertinti nuomonių tendencijas.

Domėdamasis įvykiais Garliavoje ir peržvelgdamas komentatorių nuomones ilgą laiką galėjau džiaugtis, kad mano nuomonė sutampa su daugumos. Tačiau prieš kokį pusmetį situacija drastiškai pasikeitė. Geriausius reitingus pradėjo gauti vaiko prievartinį paėmimą iš gimtųjų namų palaikantys, gana primityvūs, tarsi iš vieno šaltinio sklindantys komentarai. Buvo akivaizdu, kad kažkas dėl to labai stengiasi. 

Įdomiausias klausimas čia yra: KAS? Vargu ar tokią plačią akciją galėtų vykdyti, tarkim, viena Laimutė Stankūnaitė su savo ir Andriaus Ūso artimaisiais.

Pastaruoju metu pavyko išsiaiškinti ir dokumentuoti, kad neigiami komentarai apie Neringą Venckienę ir jos politinį judėjimą yra reitinguojami įjungus specialias interneto adresų falsifikavimo programas. Akivaizdžiai užfiksuota, kaip per keletą minučių vienas komentaras gauna virš šimto geriausių įvertinimų, nors realiai tai visiškai neįmanoma.

Juk įdomu, KAS tai daro, ar ne? Čia ne šiaip sau koks šokėjėlių konkursas. Garliavos istorijos esmė: buvo pedofilija ar nebuvo? Padarytas kraupus nusikaltimas ar nepadarytas? Pasiektas šioje istorijoje teisingumas ar nepasiektas? Žmonės nerimauja, tačiau ją visaip bandoma dirbtinai nuraminti.

Jeigu visuomenei manipuliacijomis būtų suformuota nuomonė, kad viskas yra gerai tiek šioje istorijoje, tiek Lietuvos teisėsaugoje ir politikoje, nusikaltėliai galbūt galėtų triumfuoti.

Taigi, nustačius viešosios nuomonės klastotojus, būtų ne tik apgintas objektyvumas, kuo visų pirma turėtų rūpintis žiniasklaidos priemonės vadovai. Šiuo konkrečiu atveju būtų padaryta daug daugiau –nustatytas galimų nusikaltėlių pusėje veikiantis nuomonės formavimo tinklas.   

Per tai galima išsiaiškinti ir patį nusikaltimą. Panašus atvejis jau buvo. Žuvus saugumo pulkininkui Vytautui Pociūnui ir visuomenei reikalaujant aiškesnių atsakymų, organizuota velionio šmeižimo kampanija. Jeigu tada teisėsauga būtų tinkamai atlikusi savo darbą ir įvardijusi šmeižto organizatorius, daug kas dabar būtų kitaip.

Visuomenėje ir dabar sklando gandai, kad nuomonės formavime apie Garliavos įvykius aktyviai dalyvauja Valstybės saugumo departamentas. Tad valstybės institucijoms juolab yra svarbu nustatyti tikruosius klastotojus ir šmeižikus. Antraip pati valstybė tampa bendrininke.

Tai dar vienas tarsi ir mažytis, tačiau labai svarbus testas šios valstybės teisinei ir politinei sistemai. Beje, ir žiniasklaidai. Jeigu viešosios nuomonės klastotojai bus išaiškinti – šiuo atveju tai padaryti tikrai nesunku, – žinosime, kad einame teisinga linkme. Jeigu ne – patys suprantate…