Skip to content

Dūkšto afrikietis – apie meilę šeimai, futbolui ir norą kurti ateitį Lietuvoje

Paulius GRITĖNAS

Apie mūsų rajone gyvenantį afrikietį jau žino tikrai ne vienas, tai patvirtino ir pats Mohamedas Souley‘us Fofana, dažnai girdintis nepažįstamų žmonių kalbas už nugaros ir jau suprantantis, apie ką eina kalba. Tačiau dauguma žino tik jo odos spalvą, o ne asmenybę ir gyvenimo aplinkybes, atvedusias jį į Ignalinos kraštą. Būtent todėl karščiausią vasaros dieną MI susitiko su dvidešimt ketverių metų Mohamedu Souley‘umi Fofana, kad išsiaiškintų, kokie keliai vedė jį iš tolimosios Gvinėjos į Lietuvą ir kaip jam sekasi gyventi visiškai skirtingoje kultūrinėje aplinkoje, apsiprasti šalia žmonių, kuriems jo odos spalva dar kelia nuostabą.

Jau pačioje susitikimo pradžioje Souley‘us papasakojo man apie savo futbolo treniruotes Dūkšte ir užsiminė, kad gyvendamas Kipre ne tik sutiko savo žmoną Galiną, bet ir žaidė futbolą pusiau profesionaliame lygyje, todėl visas pokalbis užsimezgė nuo kalbos apie šią sporto šaką, kuri savo svarba jo gyvenime nusileidžia tik pamatiniams dalykams – šeimai ir religijai.

– Užsiminėte, kad žaidėte futbolą Kipre, kaip likimas iš gimtosios Gvinėjos atvedė į šią šalį?

– Gvinėjoje studijavau chemiją ir biologiją, tačiau futbolas visada man buvo svarbiausia veikla, mokslų laiką derindavau su treniruotėmis. Žaidžiau už pirmo diviziono komandą. Vienas pažįstamas pasiūlė išvykti žaisti į Kiprą, kur bus sudarytos geresnės sąlygos tobulėti ir aš sutikau.

– Turbūt ten sutikote ir savo žmoną Galiną?

– Taip, mes susitikome Kipre. Ji atvyko ilsėtis į kurortą, kuris populiarus tarp europiečių, ten atostogauja nemažai britų, vokiečių. Pastebėjau ją sėdinčią restorane, priėjau ir užkalbinau … Taip paprastai ir prasidėjo mūsų bendravimas.

– Ir kiek laiko jis tęsėsi Kipre?

– Kurį laiką bendravome, patikome vienas kitam, atsirado pasitikėjimas, jausmai ir kadangi aš gyvenau Kipro sostinėje Nikosijoje, nuvykome ten. Po kurio laiko reikėjo išsiskirti, bet net jai grįžus į Lietuvą, mes susisiekdavome per Skype programą, bendravimas nenutrūko… Praėjus kuriam laikui, ji sugrįžo manęs aplankyti, tada supratau, kad mezgasi rimti santykiai.

– Kaip nusprendėte vykti į Lietuvą, šalį, kurioje jūsų laukė šalta žiema ir nežinomybė dėl gyvenimo sąlygų?

– Kadangi klubas, kuriame žaidžiau Kipre, nebuvo didelis ir negalėjo mokėti pakankamai, kad gyvenčiau tik iš sporto, tai ir apsisprendimas palikti šalį nebuvo toks sunkus… Be to, susipažinęs su Galina, mes daug kalbėjomės, aš papasakojau jai apie Gvinėją, ji – apie Lietuvą, aptarėme skirtumus, kurių tikrai buvo, visgi esame iš skirtingų kontinentų, kultūrų, netgi religijos mūsų skirtingos. Bet nei man, nei jai odos spalva ar skirtingas tikėjimas nėra reikšmingi, svarbiausia yra vertybės, sąžiningumas ir atvirumas. Nesvarbu, ar tu musulmonas, ar krikščionis, svarbu, koks esi žmogus, o be to, juk net turime bendrą religijoms pranašą Jėzų. Taigi, nutarėme susituokti Kipre. Kartu atsirado ir mūsų dukrelė Sofija Paula, kuriai jau beveik vieneri. Tačiau kurį laiką dar negalėjome gyventi kartu, Galina turėjo baigti magistro studijas universitete, o mane varžė treniruotės ir rungtynės. Kadangi Kipre nėra Lietuvos ambasados, tik konsulatas, tai sausio mėnesį teko vykti į Turkiją, kurioje galėjau gauti vizą ir jau vasarį atvykti, pamatyti savo šeimą – žmoną ir dukrytę.

– Kokie buvo pirmi įspūdžiai vasarį pamačius Lietuvą?

– Užtrukau maždaug savaitę, kol gavau vizą. Kai atvykau, buvo labai šalta, be to, dukra manęs dar nepažino, kurį laiką bijojo, bet galiausiai priėjo prie manęs šypsodamasi ir užsimezgė bendravimas.

– Kokia kalba bendraujate su dukra?

– Gvinėjoje pagrindinė kalba – prancūzų, tačiau moku ir anglų kalbą, kurią padėjo išmokti draugas iš Ganos, taip pat teko ja pastoviai kalbėti Kipre. Manau, kad bendravimas anglų kalba su dukra jai padės ateityje. Mokės ne tik gimtąją lietuvių kalbą, bet ir dar vieną, populiarią visame pasaulyje. Pats mokausi lietuvių kalbos, kalbėdamas su žmona, praktikuodamasis, kad galėčiau susikalbėti ne tik su dukrele, bet ir su aplinkiniais. Planuoju vykti mokytis į Visaginą, nes jei nemokėsiu lietuvių kalbos, negalėsiu susirasti darbo ir išlaikyti šeimą, taigi – tiesiog privalau išmokti.

– Kokios buvo pirmosios dienos Dūkšte? Kaip reagavo vietiniai žmonės?

– Atvykus buvo labai šalta, šalčiausios dienos Lietuvoje, taigi gatvėse nebuvo žmonių, nėjau į lauką ir aš. Po kelių mėnesių reikėjo nuvykti į Ignaliną, susitvarkyti dokumentus Migracijos skyriuje, be to, pradėjau treniruotis Dūkšte esančioje aikštelėje. Žmonės pradėjo mane pastebėti, kadangi turbūt esu pirmasis juodaodis, gyvenantis šiuose kraštuose. Atkreipdavau jų dėmesį, sustodavo pažiūrėti. Bet man tai suprantama, kai nepažįsti kažko tokioje mažoje erdvėje, savaime atkreipi žvilgsnį, o aš dar ir išsiskiriu odos spalva, natūralu, kad patraukiau dėmesį …

– Ar nebuvo kokių konfliktų, priekabių?

– Ne, tikrai ne. Aš nelabai kreipiu dėmesį, ką žmonės galvoja ar šneka man už nugaros, tikiu, kad visur, kur benuvyktum, gali atrasti ir gerų, ir blogų žmonių. Jei neieškosi konfliktų, stengsiesi elgtis ramiai, nekils jokių problemų. Kol kas džiaugiuosi, gyvendamas ramiai su savo šeima.

– Nemanote, kad gyvenimas Vilniuje būtų paprastesnis tiek darbo paieškų, tiek kultūrine prasme?

– Buvau Vilniuje tris ar keturis kartus, bet Vilnius nėra toks kosmopolitiškas miestas, kaip įsivaizduojame, nuvykęs taip ir nesutikau nė vieno juodaodžio. Antrą kartą, vykdamas tvarkyti dokumentų, traukinių stotyje sutikau juodaodį iš Nigerijos. Klausiau, kaip jis čia atsidūrė, nes nematau aplink daug juodaodžių, Jis atsakė, kad man labai pasisekė, nes jis čia tik išlaikė egzaminus ir vėl išvyksta, taigi susitikti kažką savo odos spalvos bus dar sunkiau.

– Ar norite likti Dūkšte, gal planuojate kažkur vykti?

– Kol kas ne, užsiimu darbo paieškomis visur aplinkiniuose miestuose, Visagine, Ignalinoj, Utenoj, paieškas apsunkina tai, kad neturiu automobilio… Bet nėra taip lengva, kai nemoki vietinės kalbos. O dirbti aš tikrai noriu, nėra taip lengva sėdėti namie ir žiūrėti, kaip žmona eina į darbą, išlaiko šeimą, o man tenka namų ruošos darbai ir dukrelės priežiūra. Nors tai ir smagu, galiu bendrauti su Sofija Paula, gaminti jai pietus, paruošti vakarienę žmonai. Bet tiek mūsų kultūra, tiek musulmonų religija reikalauja, kad eičiau ir išlaikyčiau šeimą, nesijaučiu gerai vien sėdėdamas namie.

– Kaip Galinos ir Jūsų giminės, artimieji reagavo į Jūsų santykius, ar buvo prieštaravimų?

– Skirtumai egzistuoja visada, bet mes daug kalbėjomės santykių pradžioje, Galina paaiškino mamai situaciją, papasakojo apie mane… Jos mama labai supratinga ir sutiko, kad jei Galinai gerai, jei ji jaučiasi laiminga su manimi, tai nėra jokių problemų. Aš tikrai rūpinuosi Galina ir labai myliu ją ir dukrelę, manau, kad jos artimieji tai mato ir jei ir buvo kokių abejonių, jos jau pranyko. Kai myli, niekas negali pakeisti tavo pasiryžimo gyventi kartu.

– O kaip reagavo artimieji iš Jūsų pusės, kai sužinojo, kad vykstate į mažai žinomą pasaulio kraštą, paskui savo meilę?

– Turiu mažai kontaktų su Gvinėja, esu netekęs tėvų, taigi ten tik mano pusbroliai ir pusseserės. Gyvendamas Kipre turėjau draugą, kuris man buvo kaip brolis, su juo šnekėdavomės apie viską ir mane labai palaikė. Be to, pats gyvenimas susidėlioja taip, kad paklūsti aukštesnei valiai ir privalai vykti ten, kur tavo šeima, negali pasirinkti kitaip.

– Ar religiniai skirtumai nesudaro problemų šeimoje, pvz., ar žmona nenorėjo vestuvių pagal krikščioniškas tradicijas?

– Mūsų vestuvės įvyko Kipre, civilinės metrikacijos skyriuje, o į skirtingus tikėjimus žiūrime tolerantiškai… Bet man tikrai trūksta mečetės, savų maldos namų, kur galėčiau pasimelsti Dievui ir paprašyti jo pagalbos gyvenime. Šiuo metu yra mūsų Ramadano mėnuo, negalime valgyti iki saulei nusileidžiant, negaliu eiti į paplūdimį ir matyti apsinuoginusių žmonių, yra tam tikrų keblumų, kylančių iš skirtingų tradicijų, bet jie nėra esminiai …

– Ar bendraujate su kitais afrikiečiais Lietuvoje?

– Taip, esu užmezgęs kontaktus su Vilniaus afrikiečių bendruomenės vadovu Lietuvoje, kuris kilęs iš Nigerijos. Jis pažadėjo padėti man darbo paieškose, bet šiuo metu yra Palangoje, kur moko žmones Afrikos kultūros ypatybių. Noriu kuo greičiau rasti darbo, nors, kaip sakiau, Kipre žaidžiau futbolą, bet atlyginimas ten nebuvo pakankamas pragyvenimui, teko dirbti ir restorane, moku gaminti tradicinius afrikietiškus patiekalus, salotas, sriubas, dažnai gaminu ir namuose… Nesijaučiu gerai užsibūdamas namuose be darbo, neatnešdamas duonos šeimai.

– Kaip Jums patinka Lietuvos maistas, tradicijos, etninis paveldas?..

– Dėl maisto tikrai nėra problemų, viskas skanu, nors reikia priprasti prie kai kurių dalykų skonio. O tradicijos man labai įdomios, ypač įsiminė Joninių šventimas… Patiko muzika, kurią grojo tautiniai kolektyvai, nors nesupratau kalbos, bet ritmas buvo ypatingas, labai įdomus, tokio nesu niekur girdėjęs. Taip pat įsiminė Joninių laužo tradicija, atrodė įspūdingai, kai žmonės, susirinkę prie laužo, kartu šventė, jautėsi bendrumas …

– Gal turite ką pasakyti tiems žmonėms, MI skaitytojams, kurie Jūsų nepažįsta?..

– Manau, kad šiame rajone dėl mano odos spalvos mane jau žino visi, bent jau susidaro toks įspūdis. Beje, esu sutikęs juodaodį ir čia, šalia Dūkšto, Kaniūkų kaime. Buvau išėjęs pasivaikščioti su dukra ir vienas iš mano pažįstamų, su kuriuo žaidžiame futbolą, papasakojo man apie jį, buvau tikrai nustebęs, kad galima sutikti juodaodį ir tokioje vietoje, kaip Kaniūkai, pasaulis platus…

– Ar turite draugų Dūkšte?

– Mano draugai – mano šeima: žmona ir dukrytė. Tiesa, kartu žaidžiame futbolą su vietiniais vaikinais, Dūkšto mokyklos treneris mane pakvietė prisijungti, dalyvavome ir turnyre, bet dauguma vaikinų dar jauni ir mažai treniruojasi, nebuvome susižaidę, todėl pralaimėjome 1:4. Bet žmonės nelabai moka anglų kalbą, o aš mažai kalbu lietuviškai. Dažnai matau, kad žmonės nori mane užkalbinti, bet nedrįsta, o ir aš nežinau kaip į juos kreiptis, taip ir prasilenkiame. Be to, aš negeriu, nerūkau, taigi sunku rasti bendrų laisvalaikio leidimo formų su vietiniu jaunimu…

– Ar jau jaučiatės rajono gyventoju?

– Manau, kad pritapau, svarbu būti nuoširdžiu, dalyvauti. Neseniai buvo Galinos tetos gimtadienis Švenčionyse, ten buvo nemažai jos giminių ir aš tikrai puikiai jaučiausi, kalbėjomės, valgėm, jie į mane žiūrėjo nuoširdžiai, stengėsi rasti bendrą kalbą, jaučiausi savas tarp jų.

– Kaip įsivaizduojate savo ateitį Dūkšte?

– Mano ateitis – darbas, kol jo nėra, sunku kažką pasakyti. Taip pat – šeima, be jos aš nebūčiau aš ir ji taip pat dalėlė mano ateities, kol kas laikausi jos, gyvenu vedamas meilės žmonai ir dukrai ir tikiu savo laime čia.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu Jums sėkmės.

Nuo redakcijos

Mūsų manymu, turėtų, suklusti rajono kavinių ir restoranų („Žuvėdros“, „Romnesos“ ir būsimo restorano Palūšėje) savininkai. Mohamedas Souley – neprastas virėjas. Jis gerai moka paruošti afrikietiškų valgių, kurie toje ar kitoje kavinėje gali tapti firminiais patiekalais. Atitinkamai pasitelkus reklamą, lankytojų ta įstaiga neatsigintų. Jūs taip nemanote?..

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *