Iš savo pusamžio žmogaus pastebėjimų galiu drąsiai tvirtinti, kad prieš pusę amžiaus tiek ir tokių stichinių nelaimių Lietuvoje nebuvo. Mokslininkų neginčijamai įrodyta, kad stichinės nelaimės – štormai, tornadai, viesulai – dabar atsiranda ten, kur jų iš viso niekada nebuvo. Prilyja tiek, kad automobiliai plaukioja kaip laivai ir panašiai. Ir visa tai, kaip dukart du, dėl blogo žmogaus elgesio su gamta. Amerikiečiai ir kiti (MI pastaba: o tie kiti labai įvairūs, tai ir Indija, Kinija ir Rusija ar Brazilija – visos šalys, kur stambi pramonė) po šiai dienai nesutinka mažinti milžiniškų išmetimų iš begalės gamyklų kaminų. Techniškai mažinti taršą – kaip du pirštus apsiusiot, bet, matyt, ekonomiškai neapsimoka…

Įvertinus visas kitas taršas, visi puikiai žinome apie ozono skylės didėjimą ir to išdavoje – tiesioginį radioaktyvų spinduliavimą, vėžinių susirgimų plitimą. Derėtų šalių galvoms susimąstyti ir veikti tarpvalstybiniu mastu. Prieš pusamžį, vaikystėje, saulėje įdegdavome kaip negriukai, dabar žmonės vis perspėjami, kad saulute mėgautis reikia jau atsargiai.

Keista, kodėl niekas neperspėjo, prie ko prives begalinis gamtos teršimas. Mokslininkai, manau, tai žinojo labai seniai. Puikiai prisimenu, kaip prieš 50 metų Balčio ežere, kuris netoli Vyžuonų, su rankomis iš po kelmų traukdavome begales vėžių. Po kiek metų, neva nuo maro, vėžiai išnyko visi iki vieno. Maras, manau, taip pat užpuola ne be žmogaus pagalbos. Štai Švedija gal vienintelė Europoje šalis, kur gamtosauga plėtojama tikrąja ta žodžio prasme, ten ir faunos ežeruose bei miškuose – su Lietuva nepalyginsi. Aišku kaip dieną, vienai šaliai prieš aplinkinį pasaulį išsilaikyti sunku, bet ir kaip dukart du aišku, kad aplinkinis pasaulis turi sekti Švedijos pavyzdžiu, o ne atvirkščiai.

Žodžiai „gamta – visų namai“ turi gilią prasmę. Faktas, kad jau yra išnykę daugybė faunos rūšių. Kiek ir kokių – rasite internete. Ar ne laikas iš esmės keisti valstybinę politiką gamtos atžvilgiu? Ar ne laikas visiems džiaugtis gamta tokia, kokia ji turėtų būti? Kertu ląžybų, kad žmogus gamtos niekada neįveiks, nors ir kaip ją dergtų. O gamta įveiks žmogų be jokio vargo. Už blogą elgesį su ja, gamta jau „nagučius rodo“. Matome, kaip Maskvos gatvėse ir kitur automobiliai plaukia iki pusės vandenyje. Tokių vaizdelių daugės ir kitur, tuo neabejoju. Valstybinė politika, kaip turėti modernesnių ginklų, mobilesnių armijų – neverta nė sudilusio skatiko. Vienintelė teisinga politika – su gamta sugyventi, su ja padaryti išmintingą sandorį. Gamtoje valstybinių sienų nėra ir nebus, baudžiami bus visi ir nuo to niekaip neišsisuks, kol gamtai neduos gyventi harmoningai, be teršalų. Ir televizijos laidų rengėjams derėtų paaiškinti priežastis, kodėl kartais automobiliai miestų gatvėse iki pusės vandenyje. Vien tik fakto parodymas daugeliui nieko nesako.

Jau prieš 30 metų mano sesuo Laimutė, važinėdama po Švediją, matė neišpasakytai švarius ežerus, upes, upelius, miškus, pilnas pakeles baravykų. Pasakojo, kad jau tais laikais ten gamtosaugai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Ir dabar, kiek paskaitau ar pakalbu su anapus Baltijos pabuvojusiais, ten lygiai tas pats. Ežerai pilni didžiausių žuvų, miškai – grybų, uogų ir žvėrių. Valtys paliekamos su varikliais nerakintos – niekas nevagia. Todėl nė kiek neabejoju, kad kaimynės pavyzdžiu turi sekti ir Lietuva, nes gamta – visų namai.

Nuo redakcijos

Viskas taip, bet jokia valstybine politika ir įstatymais žmogui neįkrėsi kultūros ir supratimo, kad šalis, kurioje gyveni, yra tavo, mano, mūsų… Tos šalies gamta – taip pat mano, tad joje reikia elgtis, kaip savo namuose. Švedai nebuvo okupuoti, jie visąlaik gyveno savo namuose, mūsų gi dabartinis mentalitetas perimtas iš svetimų, kai net valstybė pusę amžiaus buvo ne sava, kai ne nuodėmė buvo viską tempti namo, kas blogai padėta, kas neužrakinta. Kaip netempsi, kai „vyresnysis brolis“ taip darė, mokė, auklėjo, kai visko trūko. Dabar skiname to auklėjimo vaisius. Tad į švediškas vėžes grįšime dar negreit. Kai kartos pasikeis bent porą kartų, kai nebeliks gyvenusių anuomet, kai gyvenimo lygis pakils tiek, kad kam vogti neužrakintą valties variklį (ar kitą daiktą), jei uždirbi tiek, kad bet kada tą daiktą pats gali nusipirkti.

Tik kada dar taip bus? Ir ar bus?..