Skip to content

Kaimo, kaip ir žmogaus, likimą paženklino kryžius

Jonas BALTAKIS

Vilėkų kaimas niekada nebuvo itin didelis. Daugiausiai gyventojų jis turėjo 1959-aisiais – 92. dabar čia gyvena vos keli žmonės, kai kurios sodybos atgyja tik vasarą, kai čia į tėvų namus atostogauti atvyksta vaikai. Kaimo, kaip tokio, net nėra. Tik vienoje vietoje susiglaudę tūno trys sodybos, kitos išsibarstę po vieną vienkiemiais. Vilėkiškius išdraskė melioracija. Aplinkiniai kaimai jai atsispyrė, o Vilėkam nepasisekė. Kaimas nesišliejo nei į netoliese gyvačiuke besiraitančią Birvėtą, nei į mišką, o atsidūrė laukuose. Kad juos padarytų plačius ir vientisus, melioracija ir iškilnojo Vilėkų sodybas. Vieni išsikėlė į Kėkštus, kiti į Didžiasalį, Tverečių, treti iš viso į kitas parapijas išsikraustė. Dabar ten, kur kažkada ošė Vilėkų klevai, gražiai vilnija vieno didžiausių šiame krašte ir rajone ūkininkų – Juozo Mikšto kviečiai.

Laikas ir atmintis

Laikas tuština paskutines Vilėkų sodybas. Dar keli ar keliolika metų ir, žiūrėk, nė ženklo neliks, kad čia kaimo būta, kad kažkada gyventa, džiaugtasi, kentėta, vaikai auginti. Todėl buvę vilėkiškiai savo kaimo atmintį, kaip dabar madinga (garąja prasme), nutarė įamžinti kaimo kryžiumi.

Jį pastatyti sumanė ir savo mintį kūnu pavertė dabar Tverečiuje gyvenanti vilėkiškė Dalia Bielinienė-Skrebutėnaitė su šeima. Patį metalinį kryžių – dailų, aukštą, su saulės spinduliais – padarė Dalios vyras Rimas Bielinis. Pasak Dalios, kokį kryžių daryti, kokios formos, ji tarėsi su Mielagėnų klebonu kun. Marijonu Savicku. Jis ir padėjo jį pastatyti šalia kelio, dalijančio Vilėkas į dvi dalis, šalia tų trijų draugėje išlikusių kaimo sodybų.

Į kryžiaus pašventinimo iškilmes karštą ir tvankią liepos 28 d. susirinko esami ir buvę vilėkiškiai, aplinkinių kaimų – Kėkštų, Saplių, Sekonių, Kurtiškės gyventojai, kiti kaimynai. Vilėkiškiai sugužėjo su žentais, marčiomis, anūkais. Prieš tai Tverečiaus bažnyčioje visi dalyvavo šv. Mišiose už Vilėkų kaimą ir jo esamus ir jau išėjusius gyventojus. Mišiose ir kryžiaus pašventinime, kaip reta, dalyvavo net keturi kunigai: mielagėniškiai M. Savickas ir Antanas Valatka, dabartinis Tverečiaus klebonas Antanas Domeikis ir buvęs klebonas Steponas Tunaitis. Pasikeisdami jie ir atliko visas apeigas.

Prie kryžiaus savo vaikystės šiame kaime prisiminimais dalinosi Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos direktorė Elena Sekonienė, eiles skaitė viso šio sujudimo „kaltininkė“ D. Bielinienė, jai ir visiems vilėkiškiams už atminties puoselėjimą dėkojo Didžiasalio seniūnė Gema Pundienė. Daliai ir Rimui Bieliniams dovanų įteikė seniūnė, Mielagėnų klebonas M. Savickas, kai kurie tėviškėnai.

Laikas ir žmonės

Vilėkos negali pasigirti visai Lietuvai itin nusipelniusiais žmonėmis, tačiau ne vienas jų yra palikęs pėdsakų, gražių darbų savam krašte ir toliau. Šis kaimas yra Ignalinos civilinės metrikacijos vedėjos Mildos Mačėnienės, Pelegrindos ūkininkės Reginos Veličkienės gimtinė.

Prieš keletą metų MI rašė apie Vilėkų šviesuolę Vladą Skrebutėnaitę, kuri linksmais raštais ir ryškiomis guašo spalvomis išdabino savo namus.  Išmargintos ne tik lauko sienos, bet viduje ir lubos, sienos, krosnis, senovinės spintos ir palangės, akį traukia siuvinėti paveikslai bei kilimėliai. Meniškos sielos moteris, turinti gabias rankas ir pastabią akį, ne vieną siuvinėtą darbą dovanojo Tverečiaus bažnyčiai. Ant paprasto maišinio audinio siuvinėjo įvairiausias grožybes. Išsiuvinėjo kilimus ir kiliminius takus. Kai gyveno su savo seserimi, už jos pečių Vlada jautėsi kaip už mūro. Po sesers netekties dvejus metus moteris nieko nenorėjo daryti – net įprasti ūkiški darbai iš rankų krito. Dvasinį skausmą pradėjo malšinti tapydama. Neturėdama teptuko, tapė pagaliuku. Kaip išeidavo, taip – ir tiesiai, ir kreivai. Tapė guašu. Kaimiška krosnis, į kurią būtų galima pašauti šešis kaimiškos duonos kepalus, kėdės, spintos, kryželis ant sienos – viskas išpuošta. „Man svarbu, kad darbas gerai atrodytų“, – tuomet sakė V. Skrebutėnaitė. Taip išmargintos kaimo pirkios niekur daugiau neišvysi. Po MI publikacijos šioje Vilėkų sodyboje anuomet apsilankė ir Zitos Kelmickaitės laida „Gyvenimo ratu“, siužetas apie margą sodybą įėjo į dokumentinę juostą „Tverečiaus krašto poringės“.

Gal net dabartiniai Vilėkų gyventojai nežino, kad jų kaime yra gimęs Aleksandras Stasiūnas, stovėjęs prie savivaldos kūrimo Zarasų apskrityje ištakų. A. Stasiūnas (nuo 1944 m. – Bežertas), savivaldai atidavė ketvirtį amžiaus.

A. Stasiūnas gimė 1891 m. Vilėkose. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos carinę kariuomenę. Po karo, Lietuvai 1918 m. atkūrus valstybę, tais metais jis atvyko į Salaką ir tapo bažnyčios vargonininku, subūrė chorą. A. Stasiūnas vargonininkavo įvairiose Lietuvos vietose net iki 1960 m. 1919  m. sukūrė šeimą su Ona Rudžianskaite. Užaugino sūnų Algirdą, dukras Birutę ir Alfredą.

1919–1940 m. buvo Zarasų apskrities ir valsčiaus Tarybos narys, 1920–1926 m., 1934–1943 m. – Salako viršaitis. Nesutardamas su vokiečių valdžia, iš viršaičio pareigų atsistatydino pats. Tuomet O. ir A. Stasiūnų šeimoje lankėsi Augustinas Voldemaras, Salake viešėjo prancūzas grafas J. Žiunjonas. 1925 m. A. Stasiūnas įsteigė smulkaus kredito draugiją, 1927 – pieno perdirbimo bendrovę. 1944–1960 m. slapstėsi Raseinių r. Bežerto pavarde nuo saugumo persekiojimo, vargonininkavo Truskavoje, o nuo 1960 m. apsigyveno Linkuvoje. Mirė 1962 m. gegužės 6 d. 1985 m. mirė ir žmona, aktyvi tarpukario Salako visuomenininkė, Katalikių moterų draugijos pirmininkė (abu palaidoti Salako kapinėse).

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here