Pernai spalį iš pradžių rašė MI, vėliau „Lietuvos rytas“, rodė televizijos apie kaunietę Odettę Lunaitę, terorizuojančią ignaliniečius nuo 2006-ųjų metų. Ta Kauno „ponia“ gyvena su visiškai neįgaliu 23-ejų sūnumi Jonu Lunia. Minėtais 2006-aisiais ji per pažįstamus įsiprašė laikinai (10 dienų) pagyventi pas Oną Deksnienę. Šiai moteriai prireikė daugiau nei trejų metų ir ne vieno teismo, kol pagaliau atsikratė parazituojančios viešnios. Iškraustyta iš vienų namų, į Kauną namo, kurio centre turi butą, O. Lunaitė neskubėjo. Susirado naują auką Praną Rastenį ir „prisisiurbė“ prie jo. Laimei, ten su miesto seniūnijos pagalba (nes prie tranzitinės Švenčionių gatvės P. Rastenio kiemą buvo pavertusi „balaganu“), nuomininkės greitai atsikratė. Kai netekusi stogo 2010 m. rudenį kaunietė su neįgaliu sūnumi apsigyveno savo automobilyje, jos, kaip ir ankstesniems suvedžiotiems žmonėms, pagailo ignalinietei Elžbietai Pelakauskaitei. Apie ankstesnę O. Lunaitės epopėją ji nebuvo girdėjusi ir aferistę su sūnumi įleido peržiemoti į jai priklausančio namo pusę 47-ajame Vilniaus g. name.

Istorija kartojosi. Žiema praėjo, o nuomininkė nė nemanė išsikraustyti. Į kiekvieną raginimą išsikelti ant šeimininkės policijai rašė skundus, jai nemokėjo ne tik už nuomą, bet net už sunaudotą elektrą, šeimininkės į jos nuosavą namą neįsileido, kaip ir policininkų. Šį pavasarį E. Pelakauskaitė dėl nesąžiningos kaunietės kreipėsi į teismą. Nežinia kas teisme suminkštino šeimininkės širdį, tačiau E. Pelakauskaitė sutiko, kad civilinė byla būtų nutraukta ir pasirašyta taikos sutartis. Teismas įvyko gegužės 30 d. Pagal taikos sutartį, O. Lunaitė namo šeimininkei turėjo sumokėti 900 Lt skolą už nuomą ir iki rugpjūčio 1 d. iš namo išsikraystyti. E. Pelakauskaitė įsipareigojo įjungti name elektrą ir vandenį, už kuriuos nuomininkė privalo atsiskaityti…

Liepos 31 d. E. Pelakauskaitė apsilankė prie savo namo. Vietoje to, kad Kauno aferistė iš jo pagal teisminę taikos sutartį būtų išsikrausčiusi, ji užėmė ir kambarį, kuriame buvo šeimininkės daiktai ir ji jo O. Lunaitei nenuomojo. Ši policininkams prisipažino, kad į svetimą kambarį įlipo, atplėšusi užkaltą langą (kambario durys kabliu buvo užkabintos iš vidaus). Negana to, namo kiemas paverstas šiukšlynu, O. Lunaitė be leidimo išrinko visas E. Pelakauskaitės ir kitame namo gale gyvenančio kaimyno uogas, šeimininkės į vidų neįsileido, tad ši į savo namą lipo pro langą. Bet svarbiausia, kad nuo rugpjūčio 1 d. O. Lunaitės ten jau neturi būti nė kvapo, tačiau ji, panašu, nė nemano kraustytis, špygą rodo ir šeimininkei, ir policijai, ir teismui. Nieko nepadarysi, gyvename teisinėje valstybėje…

Taikos sutartis teisme bjauri ta prasme, kad daugiau į teismą tuo pačiu klausimu kreiptis negali. Tačiau teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja privalomąją galią ir gali būti vykdoma priverstinai. Be prievartos, matyt, čia ir neapsieisi.

Gal reikia vienytis visiems O. Lunaitės nuskriaustiesiems ir į Vilniaus g. 47-ąjį namą mesti stiprių vyrų (jei policija ir teismai bejėgiai) desantą? Neįgalų žmogų – į ligoninės slaugos skyrių, daiktus – į sunkvežimį ir už miesto į kokią negyvenamą palėpę (kad nesulytų). Antraip bus blogai. Atšalus, rudenį ar žiemą, to jau nepadarysi, nes paprasčiausias žmoniškumas neleis neįgalų jaunuolį į šaltį išmesti. Skvoterė Odettė, tą suprasdama, temps laiką iki rudens, rašinės skundus, vaidins skriaudžiamą, prisidengdama sūnaus negalia.

Tai ką, keliam?…

P. S. Žmonės, užimantys svetimas teritorijas ir po to nenorintys iš jų kraustytis, pasaulyje vadinami anglišku terminu skvoteriai.