Visi džiaugiamės Rūtos Meilutytės auksu. Bet ar mums nekeista, kad ji nebuvo pakviesta į dopingo kontrolę? Kad nesugedo ją vežęs autobusas? Kad dar kas nors neatsitiko, kas būtų sutrukdę jai tai padaryti?

Yra nuomonė, kad čia nėra ko stebėtis – štai jeigu Rūtai iš anksto būtų pranašautas koks nors medalis, ir ypač jeigu dėl to medalio jai būtų reikėję kovoti su brite, tada kitas reikalas. Būtų nutikę taip, kaip po pirmos varžybų dienos antroje vietoje buvusiai Austrai Skujytei: ji vienintelė buvo pakviesta (labai jau švelnus pasakymas, iš tikrųjų tokio „kvietimo“ atsisakyti negalima) į dopingo kontrolę. Rūta būtų pakviesta varžybų išvakarėse, ir kuo vėliau.

Arkliui aišku, kad A. Skujytės pakvietimo į dopingo kontrolę pateisinimas – girdi, viską lėmė burtai – yra kvailas. A. Skujytė žurnalistams aiškiai užsiminė, kad ji tai supranta.

Kaip sakoma, ji praleido progą patylėti, ir veikiausiai todėl varžyboms pasibaigus jai vėl teko atlikti dopingo testą – vienintelei iš visų kartu su ja varžybose dalyvavusių sportininkių. Štai kokiais burtais pasižymi britai, ir tuo neverta stebėtis, nes būtent Didžiojoje Britanijoje buvo parašytos knygos apie Harį Poterį, gerai mokėjusį manipuliuoti burtų lazdele. Tačiau jam tikrai toli iki vakarietiškų sporto funkcionierių.

Apskritai nors Vakarų demokratijos šulai daug trimituoja apie garbingą elgesį sporte, tačiau sporto funkcionierių ir sportininkų santykiuose garbės ir demokratijos gali su žiburiu ieškoti – nerasi.

Kaip yra normaliame gyvenime? Visada gali pasakyti, kad nesutinki su teismo sprendimu, kad teisėjas, tavo nuomone, nusprendė neteisingai. Tačiau jeigu sportininkas pasakys, kad, jo nuomone, teisėjas švilpė priešininkų komandos naudai, sporto funkcionieriai skirs jam piniginę baudą. O jeigu taip pasakys komandos treneris – jis apskritai gali būti kažkuriam laikui diskvalifikuotas. Žodžiu, teisėjas visada yra teisus, net tada, kai neteisus, ir per rungtynes, ir po jų. Teisėjas gali švilpti, kaip sakoma, į vienus vartus, tai gali būti užfiksuota, tačiau net ir aiškiai nupirktos rungtynės niekada nebus peržaistos. Štai tokia sportinė demokratija.

Dopingo kontrolė, suprantama, yra reikalinga, reikia kontroliuoti, ar sportininkai negadina savo sveikatos. Tačiau pati kontrolė yra visiškai nekontroliuojama, kaip ir viskas, prie ko prisiliečia sporto funkcionieriai. Suinteresuota pusė, tai yra, treneriai ar delegacijos vadovai, paimant dopingo mėginį nedalyvauja.

O ar kas pasikeistų, jeigu dalyvautų? Juk ir dabar, teigiama, paimami du mėginiai, ir užantspauduotas B mėginys laikomas atskirai – saugiai, vos ne seife, ir jeigu A mėginys būna teigiamas, tikrinamas B mėginys, kurio testas jau būna lemiamas.

Bet antspauduoja kas? Suinteresuoti asmenys. Norėdami jie be vargo gali mėginį pakeisti arba įpilti į jį to, ko reikia jiems, teisingiau, užsakovams.

Aišku, kalbos, neva dopingas randamas tų sportininkų organizme, kurie nesupranta užuominos, kad norint sportuoti ir užimti aukštas vietas reikia susimokėti, yra neįrodytos. O ir kaip įrodytum? Bet kažkodėl kai laimi ar bent aukštų rezultatų pasiekia „ne tos šalies“ sportininkas, jo organizme kažko randama. Arba bent jau ieškoma – taip aktyviai, kad tik tie rezultatai suprastėtų, ypač jeigu sportininkas trukdo šeimininkams.

A. Skujytės atveju viskas buvo padaryta pagal visas sporto funkcionierių instrukcijas. Pagal visas tas instrukcijas iš jos buvo pavogtos mažiausiai dvi valandos poilsio. Niekas neįrodys, kad jeigu ne ta kontrolė, A. Skujytė būtų iškovojusi medalį, nes įrodyti neįmanoma. Tačiau kas gali paneigti, kad nebuvo padaryta viskas, siekiant to?

Tokia jau ta išgirtoji demokratija sporte – ir ne tik olimpiniame, ne tik Didžiojoje Britanijoje.