Dažnas dejavome, kad šiemet nėra normalios vasaros. Bet atsargiai ir prognozavome, kad vienas  kalendorinės vasaros mėnuo turėtų būti vasariškas. Tokį dabar ir turime, ko gero, gana ilgam laikui. Bet vasariški, karšti orai, be teikiamų malonumų, neša ir nepageidautinų reiškinių – daugėja viesulų, škvalų, tropinių liūčių. Jei prieš keletą dešimčių metų uraganinių vėtrų pasitaikydavo kas kelinti metai, tai dabar jos per metus kartojasi jau po keletą kartų. Nors ir buvo šią vasarą įvairių orų, bet metai gana palankūs ūkininkams, sodybų, sklypų savininkams, ypač lyginant su kitų šalių žemdirbiais, kurie nukentėjo nuo sausrų arba liūčių. Bet ir mūsų žemdirbiai dar negali džiaugtis rekordiniais (kaip vis sakoma) derliais, kol jie dar ne aruoduose.

Daug rūpesčių kėlė bulvių pasėliai, buvo baiminamasi, kad didelė dalis derliaus dėl lietingos liepos gali supūti. Jeigu skaitytojai pamena, rašiau, kad šiemet mažai kolorado vabalų. Vis dėlto, liepą jų atsirado jau per daug. Šiemet idealu buvo bulvės pasodinti iki gegužės mėnesio, nežemoje vietoje, ankstyvųjų ar vidutinio ankstyvumo veislių. Nukasus jas liepos pirmoje dekadoje, būtų nereikėję bulvių purkšti nuo maro, ir kolorado vabalai bei sprakšiai dar buvo nespėję įsisiautėti. O lauką apsėjus žaliaja trąša, pvz. garstyčiomis, būtume apvalę dirvą nuo ligų ir kenkėjų.

Soduose noksta gausus obuolių derlius. Tuoj pradės derėti remontantinės avietės, kurioms irgi buvo palankios sąlygos užauginti aukštus stiebus, gausiai žydėti. O dauguma slyvų veislių šiemet silpnai brandina derlių, tik „Greitutė“ bemaž kasmet uždera. Vargu, ar pas ką iš sodininkų beliko derančių abrikosų, juolab persikų. Užtat mūsų regione vis labiau įsitvirtina graikiniai riešutmedžiai, kurie, nežiūrint nepalankios žiemos, gana  gausiai nokina riešutus.

Na, o stambieji ūkininkai turėjo geras sąlygas pasigaminti žolinių pašarų, grūdinėms kultūroms irgi kol kas palankūs orai kūlimui.

Jeigu sodininkams, daržininkams ir visiems žemę dirbantiems reikia nuolatinių pastangų, kad netrūktų gėrybių ant stalo, tai gamtos gėrybių naudotojams, rinkėjams paprasčiau – nuėjai į mišką ir renki grybus, uogas. Šiemet, kaip reta, gamta nepašykštėjo šių gėrybių. Visi grybautojai laukia baravykų masinio dygimo, bet vargu ar jie bus nesukirmiję, nebent rugsėjyje.

O šiaip gamtoje su kiekviena trumpėjančia diena vis daugiau rudenio ženklų. Beržų lapai gelsta, o ievų lapai jau krenta, vis labiau vakarais čirškia naktiniai žiogai. Čiulbančių paukščių beveik nebeliko, tik retkarčiais pilkoji krosnialinda ir karvelis keršulis suburkuoja, tarytum pavasarį. Iš miesto daugiaaukščių namų pastogių išskrido čiurlių jaunikliai, kurie tuoj apleis savo gimtas buveines. Dar kurį laiką miestų balkonų palangėse cypsės langinių kregždučių jaunikliai. Visų kitų rūšių sparnuočių jaunikliai, net antrųjų vadų, jau savarankiški ruošiasi kelionėn į žiemavietes. Tik plėšriųjų paukščių – suopių, vanagų – jaunikliai dar ilgai tėvų bus mokinami medžioklės įgūdžių. Reikėtų labiau prižiūrėti naminius paukščius sodybose, nes lapių jaunikiai dar tėvų penimi, jiems neužtenka laukuose sugaunamų pelinių graužikų.

O skaitytojams belieka palinkėti, kad kuo ilgiau tęstųsi šilti orai ir taip sulauktume gražaus rudenėlio, o besidomintiems mūsų sportininkų startais Olimpiadoje – tokių jos pabaigtuvių, kokia buvo žaidynių pradžia (R. Meilutytės auksas).