N. Daugėliškio vidurinė mokykla dalyvavo Lietuvos jaunimo turizmo centro organizuotame kūrybiniame projekte „Ko gi trokšti, nesoti dvasia?“, kuris skirtas poeto Maironio metams paminėti. Mokiniai kūrė dovanas poetui (konkursas „Išliksiu aš gyvas“), taip pat įsijungė į laiško konkursą „Kas tas paslaptis suprastų“.
Šiandien spausdiname abiturientės Lauros Pajarskaitės laišką. Jos darbas Vilniuje buvo įvertintas II vieta.
Laura PAJARSKAITĖ
Brangus Poete!
Kreipiuosi į Tave, tarsi norėdama prakalbinti, o tiksliau, bandydama suprasti didžiąją gyvenimo paslaptį: ko vertas žmogus, jei nesuranda savo žvaigždės ir ką daryti, kai troškimai beribiai, o jėgos per silpnos…
Kažkada, Dainiau, taip dūmojai apie ateitį:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto dangus
Ar jiems besuprantamos bus?
Aš ir esu tas vaikas (sako, jau suaugęs) iš ateities. Laura. Iš nedidelės kaimo mokyklėlės, iš paties gražiausio pasaulyje krašto – Ignalinos. Gimiau ir augau jau nepriklausomoje Lietuvoje. Sakyčiau, mano karta drąsi, niekas mūsų nevaržo, nebijome plataus pasaulio, tačiau mūsų valia daug silpnesnė nei Tavo, Poete. Mums neteko tempti nelaisvės grandinių, kentėti, kovoti, todėl susidūrę su pirma kliūtimi dažnai nuleidžiame rankas. Štai mane labiausiai gąsdina, kad turiu žengti atsakingą žingsnį į savo ateitį. Atrodo, tik vakar buvau maža mergaitė, pinanti žaliai geltonus vainikus pienių jūroje. Dar vakar buvau Laurytė, o šiandien jau mane vadina Laura. Aštuoniolika metų tipenau gyvenimo taku ir tuoj sustosiu kryžkelėje. Man liepia pasirinkti kelią, tarsi vėliau nebegalėčiau grįžti atgal. Aš dar tik pumpuras, tad kaip galiu žinoti, kokia gėle pražysiu. Mano sieloje skamba pavasario balsai, o pasirinkti jau liepia „rudenio arimus…“ Dainiau, norėčiau žinoti, ar nebijojai klysti. Man sunkiausia suprasti, kaip priėmei sprendimą ir pasirinkai kelią į seminariją. Mąstei, kad taip savo tautai būsi naudingesnis? Juk svarbiausia Tau, Poete, buvo ne „aš“, o „Tu, numylėta tėvyne“. Poetas ir kunigas – tarsi šiaurės ir pietų poliai, bet Tu sugebėjai vienoje širdyje gražiai sutalpinti šias priešpriešas. Taigi Tavo, Dainiau, gyvenimas, kūryba teigia, kad nieko neįmanomo nėra. Tai stiprina mane („Šalin nusiminę dūsavimai!/Jie silpnina dvasią paikai“) ir neleidžia gyventi pasyviai.
Brangus poete, noriu pasakyti, kad Lietuvoje dar vis didingai skamba „Marija, Marija“ (ir pati ją giedu sekmadienį). Trąkų pilies didybė dabar atvira viso pasaulio žmonėms. Nematyti čia nei pelėsių, nei kerpių. Pilis retai būna vieniša. Mes negalime sugrąžinti galingos senovės, tačiau Trakai žydi. Todėl nesijaudink dėl dabartinės Lietuvos. Tavo vienintelė, tikroji meilė – Tėvynė išliko.
Dainiau, netikiu, kad palikęs šią žemę viską stebi iš aukštybių. Įsivaizduoju Tave kartu su senaisiais milžinais. Galbūt rymantį Gedimino pilies papėdėje, su ilgesiu žvelgiantį į Nerį. Poete, man esi Dubysos, Nevėžio, Nemuno vaga, graudi motulės daina… Tu čia, kur nuoširdžiai tariamas Lietuvos vardas.
Tiek daug norėjau pasakyti, tad žodžiai krito it lietaus lašai. Nebesugaudžiau jų. Biro, pabiro… Bet argi rasi šioj žemėj vaiką, kurio mintys būtų tvarkingai sudėliotos, tarsi į stalčiukus. Manau, suprasi mane ir atleisi už blaškymąsi. Svarbu, kad kalbėjimas su Tavimi mane nuteikia ieškojimui, pažinimui, meilei. Meilei viskam: pasauliui, Lietuvai, žmogui. Tai ir padės man kelyje, bandant įminti gyvenimo paslaptis.
Norėčiau, kad šis mano laiškas pavirstų į oro lėktuvėlį, kuris paleistas nuo Vytauto Didžiojo tilto nuskrietų tiesiai į Nemuną. Tuomet šie mano žodžiai Tave, Dainiau, tikrai pasiektų…
Nuoširdžiai Tavo žodžio galia tikinti
Laura Pajarskaitė, Ignalinos r. Daugėliškio vidurinės mokyklos dvyliktokė
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!