Skip to content

Šis tas apie nesąmones

MI informacija

Ar girdėjote tą nesąmonę, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija? Manau, nesąmones mes visi linkę išgirsti pirmiausia, juoba ir visokie radijai, ir televizijos su jomis mus stengiasi supažindinti pirmiausia ir gausiausia: o gal patikėsime?

Nesąmonė tai todėl, kad religingas žmogus tiki. Bet ar lietuviai tiki krepšiniu (gal čia reikėtų sakyti – į krepšinį)? Taip, bet tik tol, kol krepšininkai laimi. O kai pralaimi – kaip elgdavosi stabmeldžiai, kad jų stabukai jiems nepadėdavo? Taip, sumesdavo tuos stabukus į laužą ir sudegindavo, o vietoj jų išsidroždavo naujus.

Lietuviai, kol jų komanda laimi – apie tai jau kadaise rašiau, bet kodėl gi nepakartojus, jeigu niekas nesikeičia? – skanduoja: „Mes laimėjom“. Apsikaišo mašinas valstybinėmis vėliavomis ir važinėja signalizuodami.

Kai Lietuvos rinktinė pralaimi, lietuviai sako: „Tie š..žiai“ vėl pra.iko“. Vėliavėlės nuo mašinų nuimamos, lietuviai važinėja tragiškoje tyloje.

Atleiskit, bet pasakysiu taip: džiaugiuosi, kad Lietuvos krepšininkai netapo olimpiniais pasaulio čempionais. Džiaugtis Lietuva nemoka, po tokios pergalės kitą dieną būtumėm skaičiavę ne tik medalius, bet ir nuostolius. Šito mus išmokė nuostabioji demokratiškoji Europos Sąjunga, kur tokie „džiaugsmo proveržiai“ yra natūralus dalykas, na ir, žinoma, mūsų žurnaliūgos, kurie su pasigėrėjimu aprašinėja tokius sirgalių siautėjimus.

Apskritai jeigu treniruoti mūsų krepšininkus būtų patikėta kokiam mūsų žurnaliūgai, dabar turėtumėm auksą. Žurnaliūgos mums išaiškins, kad dėl krepšininkų pralaimėjimo buvo kaltas individualūs veiksmai, nors šiaip jau specialistai gali suabejoti, ar nepritrūko būtent individualaus meistriškumo. Bet žurnaliūgos visada žino geriau, negu specialistai. O jeigu kas jiems nepatinka – jie dar ir apkaltins sąmokslo teorijų skleidimu.

Štai lietuviai dėl Austros Skujytės terorizavimo įteikė protestą ne tik mūsų sportininkę terorizavusiems dopingo kontrolieriams, bet ir pačiam Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentui. O žurnaliūgos vis dar abejoja, ar čia tikrai tyčia buvo padaryta, ar sportininkei, kuri po dopingo kontrolės (kurios metu jai net valgyti nebuvo atnešta) miegoti nuėjo tik antrą valandą nakties, tai nesujaukė pasiruošimo paskutinei dienai planų. Kokie čia planai, kokios čia sąmokslo teorijos, kai sportininkei paprasčiausiai pailsėti nedavė – bet argi žurnaliūgoms tai įdomu?

Kai Londone viešpatavo tokia britiška tvarka, toks britiškas teisėjavimas, tikėtis, kad mums bus leista nuskriausti didžiąsias valstybes, sakysim, bokse, buvo, švelniai tariant, naivu. Jeigu žurnaliūgos būtų bent šiek tiek apsiskaitę, jie galėtų prisiminti literatūroje aprašytas istorijas, kai treneris aiškina auklėtiniui: „Jeigu jo nenokautuosi, pergalę atiduos jam“.

Štai kai mūsiškis boksininkas Evaldas Petrauskas ketvirtfinalyje lupo italą, pirmą raundą teisėjas iš Kazachstano įvertino 11:2 lietuvio naudai (lietuvis taikliai smūgiavo 11 kartų, o pats praleido du smūgius), tuo tarpu su…. (epitetą pasirinkite patys) britas pranašumą 6:5 skyrė italui. O ringo teisėjas iš Maroko mūsiškiui dar sugebėjo per tris raundus skirti du įspėjimus, taip atimdamas keturis taškus… Pusfinalyje teisėjavimas irgi buvo, specialistų žodžiais tariant, „įdomus“, ir visai nenuostabu, kad laimėjo Pietų Korėjos atstovas – tyliai nuskambėjo pranešimas, kad varžybas stebėjo Pietų Korėjos prezidentas. Matyt, tai melas, sąmokslo teorija.

Bokso specialistai teisėjavimu nesistebėjo – juk bokso varžybų vyriausiasis teisėjas buvo italas. O teisėjai turi reitingus, kurie priklauso nuo to, kaip jų teisėjavimą vertina vyresnieji, o nuo reitingo priklauso teisėjo atlyginimas ir pakvietimas teisėjauti svarbiose varžybose, na, tokiose, kuriose teisėjui gerai mokama.

Tad nenuostabu, kad laimėti lietuviams pavyksta ten, kur niekas (ar beveik niekas) nuo teisėjų nepriklauso, kur viską lemia centimetrai ar sekundės. Tuo galime džiaugtis. Na, bet žurnaliūgos ir čia sugebėjo šį tą pagadinti. Pasak jų, dabar, kai Lietuva turi Rūtos Meilutytės auksą, reikia skubiai statyti olimpinius standartus atitinkantį plaukimo baseiną. Na, ponai žurnaliūgos, jeigu jums ši idėja taip patinka – parodykite pavyzdį ir skirkite keletą procentų savo atlyginimo ir honoraro tokio stadiono statybai. Gal dar norinčių aukoti savo atlyginimo dalį atsiras – per keletą metų gal ir surinktumėt pinigų baseinui. O man jo nereikia. Manau, Lietuva kol kas turi svarbesnių problemų, negu leisti pinigus baseinui, kuris gal po ketverių metų atneš vieną ar net du medalius.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *