Skip to content

Šv. Baltramiejaus išvakarėse. Gandro Drakošos nuotykiai

Jonas BALTAKIS

Įeinu į gražiai sutvarkytą kiemą. Pirmas pasitinka labai draugiškas šuo Laris, kuris kiek pasimeilinęs, vizgindamas savo gauruotą uodegą, veda link namų. Tipendamas vis atsisuka, pasižiūri, ar einu paskui jį. Prie namų mane „perduoda“ kitam šio kiemo šeimininkui, vardu Drakoša. Šis linguojančiu žingsniu prieina, kraipo galvą, tarsi tyrinėdamas atvykėlį, švokščia (suprask – kalbina), prisiglaudžia prie kojų ir galiausiai ant jų atsitupia. Drakoša – tai gandras, birželio pradžioje audros išmestas iš lizdo Raščiūnų kaime, Aušros ir Valdo Vidugirių sodyboje, ir dabar gyvenantis pas šeimininkus. Teko matyti ne vieną gandrą, gyvenantį sodyboje, tačiau nė vienas iki šiol matytas nebuvo toks draugiškas svetimam žmogui.

– Mūsų gandrai šiemet išperėjo tik vieną gandriuką ir labai vėlai, pirmomis birželio dienomis. Atūžusi liūtis su stipriu vėju gandralizdį numetė žemėn. Kartu su gandriuku. Jis dar buvo pūkuotas. Pažiūrėjom, atrodo – nesužeistas. Priglaudėm. Maitinom, kaip išmanėm. Kaimo vaikai jam gaudė varlytes, mes tvenkinyje – karosiukus. Netrukus mūsų augintinis ėmė augti kaip ant mielių. Ir nepasotinamai maitintis. Vienu metu iki dvidešimties karosiukų prarydavo. Tuomet savo įnamį Drakoša ir pavadinome. Kadaise buvo toks rusiškas „multikas“ apie nepasotinamą drokoniuką Drakošą, kuris žinojo tik žodžius – man, man…, – šypsodamasi pasakoja ponia Aušra, rankose laikydama sparnais mojuojantį gandrą.

Užaugintas gandras – Aušros ir Valdo numylėtinis
Drakoša visą dieną sekioja paskui Aušrą ir Valdą. Kur jie beeitų, vis paskui ir vis kažką „kalbėdamas“. Jo kalba – ištisinis švokštimas su švilpesiu. Tarsi garui iš verdančio puodo veržiantis. Kai šeimininkai išvykę ar yra namo viduje, gandras išeina pasivaikščioti po Raščiūnus. Aplanko kaimynus, kurie jį pavaišina kokiu skanėstu. Kai kojos pavargsta, kiek paskraido, apsuka virš sodybos kelis ratus. Skraidyti mokėsi išradingai. Kieme visąlaik stovi kibiras su gyvais karosiukais – kada nori, priėjęs užkanda. Kartais kibiras uždengiamas dangčiu, kad Drakošos maisto katinas Rudis nežvejotų. Tai paukštis užsilipa ant uždengto kibiro, ir šoka nuo jo vis sparnais plakdamas. Taip ir išmoko skraidyti.

Kai sotus, gandras į kibirą su gyvu maistu nekreipia dėmesio, Rudžiui tarsi sakydamas – nori, vaišinkis! Kai alkanas, savo kibirą nuo katino gina. Tvarte, nedidelėje dėžėje, įrengtas Drakošos guolis (lizdas). Vakare paėda ir eina į jį miegoti. Ryte sodybą budina garsiai kleketuodamas, kieme padaro mankštą – gana ilgai plazda sparnais. Kai tvyrojo karščiai, Drakoša mėgo dušą.

Užaugintas gandras – Aušros ir Valdo numylėtinis
– Kieme įrengta klasikinė kaimiška prausykla. Pakeli svambalą ir bėga vanduo. Kartą prausiantis, Drakoša palindo po varvančiu vandeniu. Pakišo vieną sparną, po to apsisukęs – kitą. Vėliau ėmė prašyti maudynių. Atsitupia po prausykla, suprask – maudytis noriu, – vienas kitą papildydami pasakoja sodybos šeimininkai.

Gandrai jau būriuojasi, rengiasi didžiajai kelionei. Iki šv. Baltramiejaus, rugpjūčio 25-osios, jie išskris. Ar skris ir Drakoša?

– Vargu, jis per jaunas, o ir labai prisirišęs prie žmonių. Neaišku, ar jį į savo būrį priimtų kiti gentainiai. Anądien į mūsų daržą buvo atskridęs gandras. Jis ir Drakoša ilgai vienas kitą tyrinėjo, bet per kelių metrų atstumą. Gal čia buvo vienas iš mūsiškio tėvų? O jei neišskris – žiemos kartu su kitais sodybos gyventojais. Štai ir mūsų katinas Rudis, kaip ir Drakoša – atklydęs ir mūsų priglaustas. Ir visi labai draugiškai gyvena. Šuo su katinu net miega drauge, – vis šypsodamasi sako ponia Aušra.

Aušra Vidugirienė su savo augintiniu Drakoša
Ji gimusi ir augusi gretimame Svylės kaime, bet vėliau ilgai gyveno Vilniuje. Prieš kurį laiką Raščiūnuose nusipirko sodybą, ją sutvarkė ir mėgaujasi ramybe. Visi gyvūnai tą idilę tik papildo nauju turiniu. Aušra sako, labai įdomu stebėti, kaip kas elgiasi, bendrauja, kaip Drakoša mokosi pažinti šį pasaulį, kaip jis nerangiai pievoje bando pagauti skraidančius drugius, kaip vis kažką naujo prisigalvoja, sumąsto. Žiūri, stebi ir atsistebėti negali…

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *