Į antrąją pusę persirito drungnas (nei šiltas, nei šaltas) rugpjūtis. Nuskambėjo paskutinės vasaros šventės – Žolinės – varpai. Blunkanti žalia laukų spalva primena – atsėlina ruduo. Palyja bemaž kasdien, bet dar neįkyriai. Kitą savaitę orai žadami šiltesni, bet vėlgi – be lietaus niekaip…

Ilgai visų pusių neigtas, įsisiūbuoja baltarusiškas „meškiukų“ skandalas. Gudų prezidentas A. Lukašenka visą mėnesį neigė, kad jokie švedai neskraidė, pliušinių meškiukų nemėtė. Po to staiga užsiplieskė, kaip švediškas degtukas: pripažino, kad viskas buvo taip, kaip žiniasklaida tarška, savo priešlėktuvinės gynybos vadus išspardė lauk, Lietuvai pagrasino, kad „mažai nepasirodys“, dabar kviečia į Minską atvykti skridusius švedus apklausai. Šie, žinoma, į baltarusių KGB nasrus gera valia nelenda ir su šia tarnyba bando bendrauti tik per „Skype“. Atvirkščiai, A. Lukašenką kviečia į Stokholmą, sako, papasakos jam, kaip jo oro sienų gynybą, į kurią sukišti milijardai, galima apgauti. A. Lukašenkai šis liepos 4 d. nesankcionuotas švedų pilotų skrydis iš Lietuvos į Baltarusiją, kurio metu virš kaimyninės šalies buvo išmesta apie tūkstantis pliušinių meškiukų su šūkiais už žodžio ir politinių kalinių laisvę Baltarusijoje, tarsi rėžis su pjautuvu per vieną vyrišką vietą. Prezidentui, kuris kontroliuoja bemaž kiekvieno savo kiemsargio gyvenimą, toks antausis – nepakeliamas smūgis per savimeilę ir jo galios įvaizdį.

Lietuva į šią istoriją reagavo pasyviai. Švedų lėktuvėlis Lietuvos oro erdvėje nardė teisėtai, o kad jis nunėrė beveik iki Minsko ir grįžo atgal – tai kas čia mums blogo? Čia daugiau Baltarusijos problema, jiems reikėjo atidžiau žiūrėti. Su mūsų valdžia švedai savo akcijos nederino, neinformavo, leidimų neprašė. Pradėta šiuo incidentu domėtis tik A. Lukašenkai mums kumščiu pagrūmojus. Valstybės sienos apsaugos tarnyba ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto Lietuvos valstybės sienos kirtimo pradėjo tik šią savaitę. Šia istorija susidomėjo ir po atostogų grįžęs premjeras A. Kubilius, jis prašo informacijos apie tą įvykį. Paklaustas, ar reikėtų Baltarusijai padėti tirti šį incidentą, Vyriausybės vadovas atsakė: „Aš manau, kad, pagal nustatytas teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo taisykles, mes turime visas galimybes elgtis pagal tokius susitarimus ir, manau, kad taip ir elgsimės“. Nežinau, kaip Jūs, aš tai nepagavau šios A. Kubiliaus minties, bet tiek to. Dabar svarstoma, ką galėtų reikšti A. Lukašenkos grasinimai mums. Vargu ar jis imsis kokių nors rimtų ekonominių sankcijų prieš Lietuvą, nes tai jam pačiam nenaudinga. Bet vandens, žinoma, gali padrumsti. Tarkim, nustumti tolyn jau kelis metus laukiamą, pasirašytą ir abiejų pusių ratifikuotą, bevizio vykimo į Baltarusiją pasienio gyventojams sutartį…

Šią savaitę Varėnos r. miške rasti 1952 m. gegužės 20 d. žuvusių keturių Dainavos apygardos partizanų palaikai, kurie po 60 metų bus žmoniškai perlaidoti šventintoje kapinių žemėje. O kiek dar partizanų kaulelių dūli miškuose, raistuose, palaukėse? Kiek dar žemė slepia pokario paslapčių? Paskaičiau atsiliepimus internete į šią žinią. Istorija kartojasi. Kas penktas „rašytojas“ partizanus tebevadina banditais. O kaip tuomet vadinti siautėjusius stribus, enkavedistus, okupacinę stalininę valdžią? Ar ne šitie buvo tikrieji banditai, ir ar ne tie, kurie rajkomuose sėdėjo su raudonais bilietais? Antra vertus, dešimt metų vyko karas po karo, ir dar tiek būtų vykę, jei ne okupanto klastos, ne savų išdavystės. O karo be kraujo nebūna. Juk vyrai į miškus ėjo ne paskaitų okupantui skaityti. Kai man dabar sako, partizanai tą ir tą nekaltai nušovė, klausiu – katrie tai padarė? Nekaltus žudė (ypač Dzūkijoje), ištisas šeimas paklodavo, bet būtinai palikdami vieną liudininką, partizanais aprengti stribai, NKVD agentai smogikai. Kad gyventojai nusisuktų nuo partizanų, jų neremtų. Mūsų kraštuose tokių žiaurumų buvo mažiau. Vienos ar kitos mirtys nuo šių dienų slenksčio žiūrint išties yra beprasmės, aukos nekaltos, bet tuomet jos buvo motyvuotos. Užpyko kaimynas ant kaimyno, šnipštelėjo atėjusiems miškiniams, kad jis šnipinėja rusams, yra išdavikas (baisiausia, kas gali būti partizanui) ir pokšt, žmogaus nebėra. Vėliau išsiaiškina, kad nušovė nekaltai apkalbėtą, apšmeižtą, bet jau negrąžinsi. Daug dorų žmonių po kulka taip pakišo ir veikę užverbuoti šnipeliai, NKVD agentai. Tai atskleidžia dabar atverti archyvai. O baigdamas šią temą tik apgailestauju (kartais), kad dabar miškuose nėra partizanų. Manau, turėtų ką veikti…

Jau šiandien tėviškėnus į kaimų susibūrimus kviečia Kazokinė ir Krikonys. Tad mielo rudenėjančio savaitgalio!