Skip to content

Vilkų šeimynos auka – ūkininko karvė

MI informacija

Praėjusį sekmadienį, rugpjūčio 12 d., daugėliškėno ūkininko Kęstučio Pajarsko ganyklose šeimininkavo vilkė su trimis vilkiukais, jau kurį laiką gyvenantys Daugėliškio apylinkėse. 

Spėlionių dėlionė

„Sekmadienio vidudienį išgirdome didžiulį triukšmą ganykloje netoli namų. Karvės lakstė ratais ir bliovė lyg pasiutusios. Sušokę į automobilį pasileidome lauku. Nulėkę teradome įsiaudrinusias karves ir vieną iš jų sužeistą – išplėštas gabalas tešmens. Aplink nieko nebesimatė. Faktas tas, kad gyvulius išgąsdino ir vieną iš jų užpuolė kažkokie žvėrys. Tuo metu už puskilometrio nuo ganyklos miške buvę žmonės teigia matę, kaip nuo bandos į mišką lėkė vilkė su trimis vilkiukais. Patys mes nemetėme ir nieko tvirtinti negalime, belieka tik pasikliauti tų žmonių pasakojimu, o ar jie nesuklydo, nežinome. Esu ir pats matęs į vilkus panašius žvėris, bet ar ten tikrai vilkai, ar kokie sulaukėję šunys, aš nežinau. Apie jų buvimą čia žino ir S. Daugėliškio ūkininkai, jie nedidelius savo gyvulių pulkelius visada nakčiai suvaro į tvartą “, – pasakoja ūkininkai Kęstutis ir Edita Pajarskai.

Jų ūkyje šiuo metu ganosi daugiau nei 30 galvijų. Visi jie aptvertose ganyklose, bet plėšrūnams patekti ten nėra sudėtinga. Pasak ūkininkų, galvijai nebuvo apdrausti, nes tai – labai didelė prabanga. Ši karvė ir taip jau buvo luoša: šlubavo viena koja ir vienas spenys nebefunkcionavo, o po susidūrimo su plėšrūnais, užpūliavo ir dar vienas. Tą pačią dieną ūkininkai pasiskambino į Utenos mėsos kombinatą, kad galviją paimtų mėsai. Praėjo jau savaitė, o iš Utenos niekas taip ir nepasirodė, kad paimtų sužeistą gyvulį. Esmė ta, jog jokių vaistų gyvuliui duoti taip pat negalima, nes tokiu atveju mėsa bus nebetinkama. Ūkininkai kasdien laukia mėsininkų ir sielojasi dėl besikankinančio sužeisto gyvulio, nes padėti juk niekuo negali. Tvarka, kaip matote, mūsų valstybėje – geležinė.

„Po įvykio informavome visas atitinkamas institucijas, bet kažkaip visų reakcija rami, šalta ir abejinga. Nuostolių medžiotojai taip pat neatlygina. Jei šernai iškniso bulvytę, tai, o–jo–joi, kaip baisu, o jei žvėrys sunaikino gyvulį – nieko tokio. Realiai pagelbėti atskubėjo tik seniūnas Juozas Paukštė. Kadangi jis pats medžiotojas, tai su juo apėjom teritoriją, jis kelis kartus pašaudė į orą ir pamėtėm tuščių šovinių, kad bent kuriam laikui liktų parako kvapo. Tai viskas, ką galima buvo padaryti“, – sako Kęstutis.

Išpūsti pasakojimai apie vilkus žmogėdras

Vilkai – laukiniai plėšrūnai – visada gyveno Lietuvos miškų platybėse. Protingi ir lengvai prisitaikantys žvėrys gali išlikti, tik jei turi maisto. Jų pagrindinis grobis – medžiojamieji gyvūnai: stirnos, šernai, elniai, briedžiai. Kažkada vilkai gyveno visoje Europoje, tačiau tarp XVII ir XX amžiaus buvo beveik visiškai išnaikinti. Jie išliko tik Rytų Europoje. Nepaisant to, vilkai nepasiduoda, jie netgi bando sugrįžti, jeigu turi tokią galimybę.

Vilkai gyvena vos keli kilometrai nuo žmonių gyvenviečių, todėl ir kyla konfliktų. Jie medžioja tuos pačius gyvūnus, kaip ir žmonės. Ūkininkai ir atokių kaimų gyventojai baiminasi ir dėl gyvulių, ir net dėl savo pačių saugumo. Juk išpūsti pasakojimai apie vilkus žmogėdras kelia nerealią baimę.

Vilkai kovoja tik dėl išlikimo. Medžiotojams išardžius rują, vienišas vilkas ilgai neišgyvena. Deja, ne tik badas gresia alkaniems plėšrūnams. Tik dėka geros uoslės ir atsargumo vilkai išsigelbėja iš brakonierių paspęstų spąstų. O jų šitame krašte – pakankamai. Brakonieriavimas čia – norma. Visi (net ir patys medžiotojai) žino, kas, kur ir kaip, tik pirmenybė skiriama bukam tylėjimui – neva draugo paslapties išsaugojimui.

O šiaip vilkai laikosi atokiai nuo žmonių, bet vienišas, neturintis savo medžioklės teritorijos vilkas – rizikuoja. Čia jis kartais matomas prie vietinio sąvartyno, kur yra maisto atliekų. Nepaisant įsišaknijusių prietarų, vilkai vengia ir bijo žmonių. Dauguma žmones užpuolusių vilkų per pastaruosius šimtmečius – buvo pasiutę. Šiuo metu pasiutligė tarp vilkų – tikra retenybė. Mūsų baimių šaknys slypi tautosakoje, kuri mažai ką turi bendro su tikrove.

Vilkai sprendžia bebrų ir usūrinių šunų problemą

Kažkada beveik visiškai išnykę, o dabar jau net problema virtę bebrai, vėl išplito ir pelkėtuose miškuose tapo vilkų grobiu. Pakrantėse medžius kertantys bebrai yra lengvai pagaunami.

Plėšrūnai įsibrovėliai – puikiai plaukiantys ir gausiai besidauginantys usūriniai šunys, pelkėse kelia pavojų paukščiams. Jie naikina smulkius gyvūnus ir perinčius paukščius, net lapes išveja iš teritorijos, platina pasiutligę. Vilkai medžioja usūrinius šunis. Jie reguliuoja jų populiaciją ir palengvina gyvenimą kitiems gyvūnams.

Ūkininkai vilkus laiko savo priešais

Vilkai žudo laukinius gyvūnus, jeigu jų pakanka, tačiau nėra nė vieno įrodymo, kad vilkai mažintų medžiojamų žvėrių populiaciją. Vilkų daugėja, kai medžiojamų gyvūnų yra daug. Ir nyksta, kai nyksta jų grobis. Kai žmonės sumedžioja per daug gyvūnų, dažniausiai apkaltinami vilkai. Alkis priverčia juos imtis veiksmų, piktinančių žmones. Naminiai gyvuliai, ypač jų jaunikliai, gali tapti lengvu vilkų grobiu. Kad vilkai užpultų karves – labai retas atvejis. Dažniau jų grobiu tampa avys. Pernai miško pilkiai avis išpjovė Ceikinių seniūnijoje, pasidarbavo kitose rajono vietose.

Tik patyręs žvilgsnis gali atskirti vilkų puotos pėdsakus nuo sulaukėjusių šunų užpuolimo. Vilkai užpuola naminius gyvūnus, ypač tuomet, kai moko jauniklius medžioti, bet tai retas atvejis. Tačiau ir tokie nuostoliai ūkininkams gali būti nepakeliami. Tik nedaugelis gali apdrausti gyvulius (metams vieną karvę apdrausti kainuoja apie 200 Lt), bet ir tada, prieš išmokant kompensacijas, reikalingas veterinarinis patikrinimas. Nuo didelių nuostolių galima būtų apsisaugoti renčiant tvoras, uždarant gyvulius nakčiai. Bet vilkai vis tiek kels rūpestį, todėl žmonės reikalauja kontroliuoti jų populiaciją. Per daug ūkininkų ir medžiotojų laiko vilkus priešais.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje