Kaimuose kuriasi bendruomenės, kurios gaivina snaudžiančius sodžius: rašo projektus, gauna jiems finansavimą ir daro gražius darbus. Ne dėl varnelės ataskaitose, o realius, žmonėms reikalingus. Štai Mielagėnų seniūnijoje įsikūrė jau penkios bendruomenės. Pasak seniūnės Mildos Bielinienės, dėka jų aktyvios veiklos, seniūnija dabar ne egzistuoja, o gyvena.

Kai Ignalinos rajono vietos veiklos grupė paskelbė vietos paraiškų priėmimą pagal rajono kaimo plėtros strategijos 1 prioriteto 1.3 priemonę „Kaimo gyventojų aktyvavimas ir laisvalaikio užimtumo gerinimas“, Mielagėnų bendruomenė pateikė paraišką ir projektui laimėjo pinigų. Vietos projekto pavadinimas „Gėris, kultūra, grožis – Mielagėnų seniūnijos bendruomenės prioritetai“ (projekto numeris „Leader-10-Ignalina-01-010). Projekto tikslas – ugdyti seniūnijos bendruomeniškumą, saugoti krašto istorinę atmintį, plėtoti meno mėgėjų veiklą. Bendra projekto vertė – 43 750 Lt. Iš jų parama iš Leader programos – 35 000 Lt, neapmokamo savanoriško darbo vertė 4650 Lt, savanoriškas finansininko darbas – 3000 Lt ir plokščių istorinės atminties įamžinimui Kėriškėje ir Gilūtose – 1100 Lt.

Kėriškėje

Rugpjūčio 12 d. įvyko pirmasis projekto renginys. Kėriškės kaimo prieigose pastatytas kryžius, Gilūtose – koplytstulpis žuvusiems ir kentėjusiems už laisvę šio krašto žmonėms atminti.

Kėriškės kryžių, kaip neseniai ir Vilėkose (Didžiasalio sen.) pastatytą, pagal Mielagėnų klebono kun. Marijono Savicko projektą padarė Alvydas Miklaševičius iš Rubelninkų. Kryžių pašventino kun. M. Savickas. Dainavo, giedojo, eiles skaitė – Mielagėnų saviveiklininkai bei iš Vilniaus atvykęs pagyvenusių žmonių ansamblis „Bočiai“.

Kėriškė – išskirtinis Mielagėnų seniūnijos kaimas. Pokaryje partizanavo net 10 kaimo vyrų, iš jų 8 – žuvo. Tarp jų – trys Stanislovo Misiūno sūnūs. Iš šio kaimo partizanų būriuose kovojo:

Alfonsas Misiūnas-Eglinskas, praėjus frontui partizanavo. 1947-09-07 d. žuvo Buckūnuose, P. Cibulsko klojime. Buvo numestas Mielagėnuose.

Bronius Misiūnas-Žvirblis, 1941 m. sukilėlis. Tarnavo P. Plechavičiaus rinktinėje. Praėjus frontui, partizanavo. 1947-04-22 d. žuvo Žuraviškės k.

Bronius Misiūnas-Gaidys. 1950-12-13 d. žuvo besikeldamas per Dysnos upę netoli Dysnos k., užkastas Vydžių bažnyčios šventoriuje. 1990 m. perlaidotas Riešės kapinėse, Vilniaus r.

Danielius Misiūnas, miške nuo 1944 m. rudens, 1945-01-01 d. žuvo Antanų miške.

Juozas Misiūnas, miške nuo 1944 m. rudens, 1945-01-01 d. žuvo Antanų miške.

Leonas Misiūnas, 1944 m. rugpjūtį paimtas į Raudonąją armiją. 1944-12-25 d. pabėgo, partizanavo. 1945-01-01 d. žuvo Antanų miške.

Stasys Misiūnas, miške nuo 1944 m, 1945-01-01 d. žuvo Antanų miške.

Teofilis Misiūnas, miške nuo 1944 rudens, vėliau užsiregistravo.

Teofilis Misiūnas-Šermukšnis, nuo 1944 m. rudens Karužio būryje. 1946 m. gruodį, gavęs fiktyvius dokumentus, įsidarbino Vilniuje. 1947-01-23 d. suimtas ir nuteistas 10 m. kalėti, po to 5 m. gyventi be pilietinių teisių, konfiskuojant jam priklausantį turtą.

Zenonas Misiūnas-Galiūnas, 1947 m., bėgdamas nuo persekiojančios NKVD kariuomenės, mirė nuo širdies smūgio.

xxx

Edmundas Misiūnas, gyveno Gilūtose. 1943–1944 m. tarnavo savisaugos batalione Adutiškyje, praėjus frontui, slapstėsi su broliu Česlovu, vėliau – partizanavo. 1944-12-30 d. po NKVD kariuomenės siautėjimo Gilūtose, abu nuėjo į Mielagėnus ir pasidavė. Per tardymą Edvardas nurodė partizanų bunkerius, esančius Antanų miške. Juos apsupus, 1945-01-01 d. bunkeriuose žuvo 29 partizanai. 1946-02-07 d. išsiųstas 6 m. į tremtį anglies baseine. 1946 m. liepą grįžo į gimtinę. 1947 m. nužudytas – rastas kaimo pievoje su durtine žaizda krūtinėje. Ko gero, tai buvo partizanų kerštas už išdavystę.

Gilūtose

Įvažiavimą į Gilūtas papuošė gražus koplytstulpis, gražiai sutvarkyta skverelio aplinka. Visa tai pašventino kun. M. Savickas. Jis, kaip įprasta, juokaudamas, sakė, kad tiek Kėriškės kryžių, tiek Gilūtų koplytstulpį prašęs statyti ir aplinką sutvarkyti kai kuriuos Gilūtų vyrus, tačiau šie atsisakė, nes reikėjo plušėti javapjūtės laukuose.

– Tuomet aš susitariau (rodo pirštu į dangų) ir septynioms dienoms lietų paleidau. Ir sėdi vyrai tie namuose be darbo… Jų griekus atpirko ūkininkas Rimantas Gaidelis. Prie abiejų paminklų jis savo technika nemokamai suvežė ir sustatė daug didelių lauko akmenų, padėjo aplinką sutvarkyti, – šypsodamasis sakė kunigas.

Statant istorinės atminties ženklus tiek Kėriškėje, tiek Mielagėnuose daug dirbo ir nusipelnė atskiros padėkos Pavelas Michovičius (vietinių tiesiog vadinamas Paška), Česlovas Misiūnas, Alvydo Rakečio šeima ir daugelis kitų. Pasak Mielagėnų bendruomenės pirmininkės Valės Švarcienės, talkose dalyvavo 10 savanorių, kurie be statybos darbų dar pjovė žolę, genėjo medžių šakas.

Šventė tęsėsi Gilūtų koplyčioje. Čia už žuvusius ir gyvenančius gilūtiškius, dalyvaujant dar trims kunigams, šv. Mišias aukojo kun. M. Savickas.

Po Mišios vyko teatralizuotas renginio tęsinys. Suskambo žinoma tremtinių (ir partizanų) daina:

Jei ne auksinės vasaros
Ne mėlynos vosilkos…

Į salę su mėlynų rugiagėlių (vosilkų) puokštėmis ir nešinos senais lagaminais, įeina tautiniais rūbais pasipuošusios mergaitės. Ant lagaminų užrašyti lietuvių tremties vietų pavadinimai: Irkutskas, Komija, Permė, Krasnojarskas… Skamba tremties ir partizanų eilės, dainos. Bendruomenės pirmininkė V. Švarcienė supažindino su istoriniais faktais ir skaičiais. Kiek dėl sovietinės ir nacių okupacijų žmonių prarado Lietuva, Mielagėnų kraštas. Kalbėjo iš šio krašto kilęs Seimo narys Konstantas Ramelis, seniūnė M. Bielinienė, rajono tarybos narys Vilius Cibulskas, svečias Algirdas Radušys, kurio motina vadovauja atvykusiam ansambliui „Bočiai“. Šis ansamblis renginio pabaigoje surengė nuotaikingą koncertą. Renginio metu dar dainavo didžiasalietė Valentina Sinkevič.

Už renginį ir kitus gerus darbus dėkota seniūnei, bendruomenės pirmininkei, visiems, padėjusiems ir padedantiems kasdienybę puošti gražiais sumanymais ir darbais. Ypač dėkota kun. M. Savickui, be kurio šiame krašte, atrodo, niekas nevyksta. Net lietus nelyja…

Kitas projekto renginys istorinei praeičiai gaivinti vyks šį ketvirtadienį – rugpjūčio 23-ąją. Jis bus skiriamas sudegintų Jaciūnų ir Radučio kaimų tragedijai paminėti.

Autoriaus nuotr.