Žudikui norvegui Andersui Breivikui, kuris šaltakraujiškai išžudė 77 žmonės, Norvegijos teismas skyrė 21 metus nelaisvės.

Už vieną auką – po 3 mėnesius ir 6 dienas.

Metus A. Breivikas jau atsėdėjo, liko sėdėti 20. Pirmieji A. Breiviko kalėjimo metai Norvegijai kainavo 2 milijonus eurų. Na, šalis turtinga.

Didesnės bausmės Norvegijos teismas negalėjo skirti. Kalėjimo iki gyvos galvos bausmės šioje šalyje atsisakyta 1971 metais, tiesa, ji vėliau grąžinta, bet tik už nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą – to reikėjo pagal Norvegijos tarptautinius įsipareigojimus.

Mirties bausmė civiliams Norvegijoje buvo panaikinta 1905 metais, o kariškiams paskutinė egzekucija įvykdyta 1948 metais – taip buvo pasielgta su Antrojo pasaulinio karo nusikaltėliais.

Toks įstatymų švelnumas aiškinamas savotiška Norvegijos kultūra, kurios tikslas – anksčiau ar vėliau reabilituoti nusikaltėlius. Sugrąžinti juos į visuomenę.

Teigiama, kad norvegai nuosprendžiu A. Breivikui patenkinti, nes jis gavo didžiausią bausmę, kokia galėjo būti skirta. O kad didesnės nėra – norvegai irgi esą patenkinti. Sakoma, jie tikisi, kad A. Breivikas pasitaisys.

Beje, pagal Norvegijos įstatymus A. Breivikas galės išeiti į laisvę ir anksčiau, bet praleidęs kalėjime ne mažiau kaip dešimt metų.

Tokiu atveju už vieną auką kalėjime jis praleis pusantro mėnesio.

Bet norvegai, pakartosiu, patenkinti. Nemoka skaičiuoti ar tikrai tokia jų kultūra? Veikiausiai vis dėlto kultūra. Labai negražus klausimas: kiek „breivikų“ reikėtų, kad norvegų požiūris į žudynes pasikeistų?

Galima paklausti dar kitaip: kiek lietuvių, žinoma, ir kitų šalių nusikaltėlių turi atvažiuoti į Norvegiją, kad tas požiūris pasikeistų? Ar tai apskritai neįmanoma?

A. Breivikas savo poelgį aiškina siekiu apsaugoti šalį nuo islamo plitimo. Vargu ar šios žudynės ką nors nuo ko nors apsaugos. Tiesa, A. Breivikas kalėjime žada parašyti knygą, kurioje išdėstysiąs, ko jis nori ir ką reikia daryti. Žodžiu, kažką panašaus į Hitlerio knygelę „Mano kova“. Bet greičiausia A. Breiviko knygos niekada nepamatysime, kaip ir Hitlerio, kuri uždrausta, bent jau Europos Sąjungos šalyse.

Knygų draudimas – ar tai jums nieko neprimena? Tiek to, dar kas nors apkaltins fašistinių idėjų propagavimu, nors kokios tos idėjos – vargu ar kas gerai žino. Absurdo pasitaiko. Štai Vokietijos premjerė, nuvažiavusi į Italiją, pasisveikino pakeldama dešinę ranką, – italai pavadino tai fašistiniu pasisveikinimu. Mūsiškį sporto aistruolį Lietuvoje dėl to ruošiamasi teisti. Tad jei norite sveikintis – kelkite kairę ranką. Asilų džiaugsmui. Bet vėlgi, tai – tik tarp kitko.

Tad kol kas mūsų nusikaltėliai gali laisvai važiuoti į Norvegiją. Ten ir grobis didesnis, ir bausmės mažesnės. Ar pastebėjote, kaip, mums įstojus į Europos Sąjungą, sumažėjo nusikaltėlių? Emigravo. Dėl šitos emigracijos tikrai nėra ko verkšlenti, bent tokią naudą iš Europos Sąjungos turime.

O mums iki Norvegijos dar toli, nors nuteisti nusikaltėliai jau gyvena geresnėse sąlygose, negu studentai bendrabučiuose. Banditų teisių gynėjai aiškina, kad jie, vargšeliai, ir taip jau nubausti, todėl jiems tiesiog būtina sudaryti geras sąlygas. Geresnes, negu turi jų aukos laisvėje. Girdi, to reikalauja teisingumas.

Tik gal ne taip jau toli mums iki Norvegijos? Žudikai pas mus gauna mažesnes bausmes, negu Norvegijoje, ir į laisvę išeina atsėdėję vos pusę bausmės. Ir taip greitai įsilieja į visuomenę, kad kitas, žiūrėk, po mėnesio ar dviejų dar ką nors nudobia ir grįžta į kalėjimą. Ten kai kam geriau.

Bet vis dėlto toli. Dar nė vieno mūsų žudiko sąskaitoje nėra 77 aukų. Tegul čia ir toliau Norvegija pirmauja. Ten žmogaus teisės gerbiamos labiau, negu pas mus.