„Mūsų istorijoje nedaug tokių dienų, kai juoda spalva greta su balta, kai laisvė atsistoja šalia vergijos, kai džiaugsmas ir skausmas susipina“. Tokiais žodžiais į susirinkusius paminėti Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną  kreipėsi renginio vedėja Nijolė Misiūnaitė.Prieš 23-ejus metus, rugpjūčio 23-ąją, rankomis susikibę į beveik 650 km ilgio grandinę, žmonės sujungė Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną – taip liudydami savo teisę į nepriklausomybę, kurią prieš 50 metų atėmė Molotovo–Ribentropo paktas. Tai buvo tarsi pirmasis referendumas prieš neteisybę ir nelaisvę. Manoma, kad tądien Baltijos kelyje rankomis susikibo apie 2,5 milijono žmonių, milijonas kurių – iš Lietuvos. Baltijos kelias įtrauktas į Gineso rekordų knygą ir įrašytas į UNESCO pasaulio atminties sąrašą.

Kalbėjęs rajono meras Bronis Ropė renginio dalyviams priminė ir kitą įvykį – prieš 25-erius metus įvykusį pirmąjį viešą mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, organizuotą tuometės Lietuvos laisvės lygos, kuriai vadovavo mūsų kraštietis Antanas Terleckas. To įvykio atgarsiai pasklido toli, jautėme juos ir mes. Buvo įvairiausių bandymų interpretuoti šią akciją  kaip provokaciją, pasmerkti ją. Tačiau mitingas, o vėliau ir  Baltijos kelias buvo taikios priemonės siekti vieno tikslo – nepriklausomybės. Pasak mero, ignaliniečiai savo darbą Baltijos kelyje atliko puikiai – dalyvavo gausus būrys mūsų žmonių, iki šiol ignaliniečių vieta Baltijos kelyje (tuomet pastatytas kryžius) yra prižiūrima ir tvarkoma. „Tikėkime ateitimi ir tuo, kad sveikas protas visada bus aukščiau emocijų ir ambicijų“, – baigdamas į susirinkusius kreipėsi meras.

Etninės ir muziejinės veiklos skyriaus vedėja Marija Kirkienė pristatė renginio dalyviams eksponuojamas parodas: „Ignaliniečiai Baltijos kelyje“, už kurią vedėja dėkojo laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktoriui Jonui Baltakiui, taip pat parodos „Ir jie mokėjo džiaugtis“ (apie pokario partizanų buitį ir kasdienybę), „Krepšinis sovietų lageriuoe ir tremtyje“. Ji džiaugėsi, kad muziejui buvo padovanoti du neįkainojami eksponatai – ignaliniečio, 1941-ųjų birželio tremtinio Leono Vainilos Sibire pagaminti lagaminai, su kuriais šeima 1956 m. grįžo į Lietuvą. Dėl sveikatos renginyje negalėjo dalyvauti pats Leonas, bet dalyvavo jo dukra Elena Jokubauskienė. Ji gimė tremtyje, grįžtant į Lietuvą jai buvo vos pustrečių metukų. „Aš visą kelią iki Lietuvos sėdėjau štai šalia šito didžiojo lagamino“, – prisimena E. Jokubauskienė.

Savo įspūdžiais iš Baltijos kelio dalijosi įvykių liudininkė ir dalyvė Nijolė Nagurnaitė. Ji prisiminė, kad tai buvo nuostabios akimirkos, kai jautei šalia stovinčio širdies plakimą, rankos tvirtumą, ir palinkėjo, kad šito jausmo neprarastume dar ilgai, jo dabar Lietuvoje labai trūksta. Taip pat prisiminė, kaip buvo ieškota transporto vykimui į Baltijos kelią. Vienų įmonių vadovai jį suteikė noriai, kiti bijojo ir neatsiuntė. Absoliuti dauguma žmonių vyko širdies šauksmo vedini, bet buvo ir tokių, kurie važiavo stebėti, kad po to „donosus“ parašytų.

Renginyje skambėjo vokalinio ansamblio „Iš širdies“ (vad. L. Kuksėnienė) atliekamos dainos, audringų plojimų sulaukė talentingo ignaliniečio, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos fortepijono klasės abituriento ir Vilniaus muzikos ir teatro akademijos fortepijono katedros studento Justo Čeponio atliekami kūriniai, į eiles sudėtus tų dienų išgyvenimus skaitė Pranas Kristanavičius.

J. Baltakio nuotr.