Skip to content

Balanos gadynės ir „Apple” karta

Paulius GRITĖNAS

Rugsėjo 1-osios šventės aptarimas žiniasklaidoje šiemet ir vėl koncentravosi aplink švietimo sistemos problemų ir neparduodamo alkoholio temas. Jei alkoholio nepardavinėjimas sukėlė tik daug tuščių diskusijų ir netgi padarė savotišką reklamą jo pardavėjams, kurie per likusias 364 dienas savo pelną dar atsiims, tai apie vis didėjančius demografinius iššūkius viešai prabilo net aukščiausi valstybės politikai. Štai buvęs Prezidentas R. Paksas iškėlė Lietuvai uždavinį – kuo greičiau sugrįžti prie 3,5 mln. gyventojų skaičiaus, kuris labai jau primena konservatorių dviejų vaikų programą. Nežinia, kaip Tvarkos ir Teisingumo lyderis žada užtikrinti tokį spartų demografinį šuolį – sugrąžindamas išvykusius emigrantus ar pats stovėdamas su žvake prie piliečių lovų. Bet kol kai kas sprendžia aritmetines problemas, ieško optimalaus gyventojų skaičiaus ir mano, kad Lietuvą išgelbės kiekybė, kiti pradeda susirūpinti ir gyvenimo kokybe. Vis labiau ryškėja, kad šalyje egzistuoja ir ryškus atotrūkis tarp visuomenės dalies, kuri turi galimybes mokytis ir tobulėti ir tų, kurie priversti tenkintis liekančiais trupiniais.

Kad žinios yra reali galia, anglų filosofas Frensis Beikonas suprato jau XVI a. Deja, bet daugelis to nesupranta net ir dabar, kai gyvename nuolat kintančios informacijos amžiuje ir vadiname save žinių visuomene. Paklausite, kodėl taip sakau, jei jau beveik visi namuose turi po kompiuterį, o kišenėje po mobilųjį telefoną? Taip, naudotis technika mes mokame, tačiau ar gebame suprasti jos veikimo principus, ar daug laiko praleidžiame tobulindami patys save, o ne naudodamiesi technikos teikiamais malonumais? Štai Europoje atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvos pagyvenusių žmonių užimtumas yra tik apie 50 proc., kai Islandijoje ar Švedijoje jis siekia 90 proc. Tai reiškia, kad mūsų visuomenės dalis, kuri yra sukaupusi daugiausia patirties ir išminties, dauguma savo laiko praleidžia prie televizoriaus ekrano, atsiriboję nuo aktyvaus socialinio gyvenimo, pamiršę mokymosi džiaugsmą. Keista, bet Lietuvoje Rugsėjo 1-osios šventė vis dar priklauso tik vaikams ir studentams, kurie neabejotinai didelę dalį savo laiko skirs mokslams, tačiau visai neužsimenama apie suaugusiųjų mokymo programas bei nenutrūkstantį tobulėjimo procesą. Daugelis net nepastebėjo, kad šie metai ES buvo skirti vyresnių žmonių aktyvumui ir kartų solidarumui skatinti. Galbūt būtų buvę prasminga į mokyklas ir universitetus pakviesti ir vyresnio amžiaus žmones, skirti specialią savaitę, kai patys moksleiviai ir studentai mokytų juos informacinių technologijų, o senjorai atsilygintų savo sukauptomis praktinėmis žiniomis. Deja, kartų solidarumas kol kas lieka tik kalbose ir afišose. Vieni skuba gyventi, dar gerai nesuprasdami, kokios laimės nori, kol kiti tik pasyviai laukia savo gyvenimo rudens.

Kai kurie politikai nėra linkę kalbėti visuomenės švietimo temomis, mat dažnai gilesnis situacijos supratimas gali atvesti į tai, kad jų populistiniai pažadai pasirodys beverčiai, žmonės ims analizuoti ne rinkiminius plakatus, o programas ir planus. Bet kol žmonės vis dar linkę pamaldžiai tikėti jiems dalinamais pažadais, tol ir toliau galios skaičių magija, kai valstybės progresas bus matuojamas gyventojų skaičiumi, o ekonomikos stabilumas jos pastovaus smukimo rodikliais. Vienas iš „Aušros“ įkūrėjų, pakeitęs J. Basanavičių redaktoriaus poste, Jonas Šliūpas yra sakęs, kad lietuvių tautos atgimimas priklausys ne nuo to, kiek daug mūsų bus pasaulyje, o nuo to, kokie mes jame būsime. Kitaip sakant, ar mes gebėsime kažką duoti, ar gebėsime aktyviai dalyvauti ir būti bent kažkuo naudingi visuomenei. Budinti Lietuvą vien tam, kad joje būtų dainoje minimi trys milijonai nėra taip esminga, kaip tai, kad žmonės jaustųsi tos valstybės dalimi, aktyviai dalyvautų viešajame gyvenime ir siektų žinių. Bet kol kas atrodo, kad didžiausia mokslo ir žinių šventės problema buvo ne mokymasis ir žinojimas, o kur nusipirkti butelyje uždarytą šventę.

Štai ir vakar debatuose kalbėję penkių partijų lyderiai akcentavo tik gamybą fabrikuose, neužsimindami apie visame pasaulyje juntamą IT specialistų, programuotojų, sistemų kūrėjų trūkumą. Reikia tikėtis, kad tiek politikai, tiek už visuomenės švietimą atsakingi asmenys pagaliau supras, kad jiems reikalingas toks pilietis, kuris geba žengti kartu su laiku ir modernią Lietuvą kurs ne tik strategijose, bet ir vis platesniuose informacinių technologijų mokymuose.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje