Pradėjau karą su didžiule betvarke mūsų Lietuvoje. Aš labai gerai suprantu, kad su šia problema vienas tikrai nesusitvarkysiu, todėl norėdami ko nors pasiekti, to imkimės visi. Šį straipsnį pasiunčiau į keletą laikraščių, bet nelabai tikiu, kad žurnalistai norės susigrumti su tais, kurie stengiasi tik dėl savęs. Jiems sava piniginė svarbesnė už milijardinius nuostolius, daromus mūsų valstybei, gamtai ir asmeniškai kiekvienam mūsų. Pradedu šią kovą, kurios jau seniai turėjo imtis taip vadinami „žalieji“. Kalbu apie ekologiškus mūsų žiemos kelius.

Mes per gyvenimą susiduriame su labai daug problemų. Vienos, kartais – nežinia iš kur, atsiranda pačios, o kitas mes susikuriame. Viena iš jų metų metais mus gniaužianti – tai druska mūsų keliuose žiemą. Mes taip su šia problema susitaikę, kad net ir nesusimąstome, kad galėtų būti kitaip. Kitose srityse mėgstame paskaičiuoti vėjais paleistus pinigus, o čia – milijardiniai nuostoliai. Prie jų dar galime pridėti ir pirktos druskos kainą.

Tik pagalvokite, kam patinka gyventi žiemą sumūrytuose namuose, kur nuo drėgmės ir vasarą, ir žiemą pelėsiais padengtos sienos? Kam patinka važiuoti, kad ir esant 10 laipsnių šalčio, druska nubarstytu keliu, kai purslais taškosi sūrus sniegas? Mes – egoistai, apie tai gal ir nepagalvojame, nors tai kasdienis mūsų žiemų reiškinys. Ar labai daug kam patinka, kai mus pačius ar mūsų mašiną šiuo sūrymu apipila koks nors visu greičiu pralekiantis „kelių erelis“. Mes tikriausiai ilgai bylinėtumės su kiekvienu, kuris mus ar mūsų transporto priemonę apipiltų druska, o čia – lygybė. Šiandien tu mane, rytoj – aš tave, ir visi patenkinti, nors tuokart kiekvienas piktinamės, o gal ir riebiai nusikeikiame.

O ką daryti kiekvienoje pakelėje, upėje ar upelyje gyvenančiam gyvūnui? Kur jam rasti teisybę? Mes su plakatais rankose prie valdiškų įstaigų rėkiame dėl statomų Lietuvoje kiaulidžių ir pan. O kad mes sau ir visai mūsų Lietuvos gamtai patys esam kiaulės, tai taip, matyt, ir turi būti. Mes jau taip susigyvenę su mūsų pačių daromomis kiaulystėmis, kad kitokio gyvenimo ir neįsivaizduojame.

O problema visai lengvai išsprendžiama. Užtektinai turime savo smėlio, tai ir barstykime juo kelius, kaip kad barstėme seniau. O jeigu išrinktiesiems valdžios vyrams ir moterims rūpi padaryti biznį, tai galime pirkti smėlį iš kaimynų. Smėlis, manau, pigesnis nei druska. Sutaupysim milijonus ir, kas svarbiausia, nušluostysim nosis visur rėkaujantiems taip vadinamiems „žaliesiems“. Druskos atsargų prieš kiekvieną žiemą reikia prisipirkti, o smėlio turim užtektinai. Manau, kad kiekvienas protingas lietuvis savo kiemo takelius barsto smėliu, kad nebūtų slidu, o ne bėga į parduotuvę druskos pirkti.