Lingavo nulingavo vasara, atėjo rugsėjis, pilkos rudens dienos. Jau spėjome pajusti ir rudenišką darganą, ir šėlstantį vėją, belieka sulaukti pirmųjų šalnų. Tai pagrindiniai rudens bruožai, šio metų laiko braižas. Vargu ar pasikartos praėjusių metų šilti, gražūs rugsėjo orai. O šiltų dienų, „bobų vasaros“ tikriausiai dar sulauksime. Koks gražus bebūtų ruduo, jis greitai prabėgs, net jei būtų niūrus ir lietingas. Tuomet svarbiausias galvosūkis – kokia bus ateinanti žiema. Tiksliausią prognozę, pagal aviliuose užpikiuotus plyšius, vėliau suteiks bitės. Kuo sandaresni ir mažesni tarpeliai, tuo didesnė tikimybė, kad žiema bus šalta. Bet apie žiemos rūpesčius kitąkart, priešakyje juk dar visas ruduo.

Rugsėjį žemės darbų dar neišbrendama aibė, atsipūsti nuo jų – dar ne laikas. Daržuose, soduose pilna gėrybių – dar augančių, nokstančių, nesudorotų. Daugumai kultūrų šie metai buvo palankūs, nors ir puolė ligos, kenkėjai, merkė dažni lietūs. Prasčiau derėjo agurkai, cukinijos, atvirame grunte pomidorai, ne visiems pavyko užsiauginti normalių bulvių. Bus proga pamąstyti, į kokias veisles reikėtų labiau atkreipti dėmesį kitąmet. Labai gerai šiemet dera remontantinės avietės, itin gerai – „Polana“ veislė. Bet labiausiai stebina didelis obuolių derlius, o dar labiau – kokybiški vaisiai, tarytum jie būtų nokę pietų šalyse. Priežastis tam – pernai labai silpnai derėjo obelys ir negalėjo išplisti obelų žiedgraužiai, vaisėdžiai ir kiti kenkėjai. Tik gaila, kad daugumoje sodų auga vasarinės ar rudeninės obelų veislės, o ne žieminės. Žiemą vėl pritrūksime savų obuolių, pirksime daugybę kartų chemikalais purkštus lenkiškus obuolius (teko lankytis viename obuolių ūkyje Serocke, šalia Varšuvos, tai ūkininkas pasakojo, kad jis obelis purkšti pradeda, tuojau joms nužydėjus, purškia kartą per savaitę iki pat rudens, nustoja, likus 2–3 savaitėms iki derliaus nuėmimo, iš viso 15–16 kartų – J. B. past.)

Kiek silpniau užderėjo kriaušės, bet šiemet geras daugumos slyvų veislių derlius. Taigi, darbų šį mėnesį – tik spėk suktis. Nereikėtų užmiršti, kad jau reikia galvoti, ką kitąmet sėsime, sodinsime, kokių naujų vaismedžių ir vaiskrūmių įsigysime vietoj nepasiteisinusių. Jiems iš anksto, prieš nusiperkant, reikėtų paruošti duobes. Man asmeniškai didžiausia šios vasaros staigmena buvo, ir gana maloni, kad beveik nereikėjo laistyti augalų, augusių atvirame lauke, nors dirva ir su priesmėliu

Šie metai išskirtiniai ir gamtos gėrybių gausa. Nežinau, ar kas nors prisimintų, kada būta geresnių arba panašių metų, kai taip gausiai derėjo žemuogės, mėlynės, avietės, bruknės, spanguolės, pagaliau ir grybai. Pernai metai buvo be baravykų, o šiemet jau ne vienas gali pasigirti radęs pusšimtį ir daugiau rudakepurių gražuolių, jau neminint voveraičių, raudonviršių, kazlėkų, makavykų ir kitų vertingų grybų. O gudukų („kalpokų“) – dabar nors dalgiu pjauk, pasirodė jau ir pirmosios rudmėsės, žaliuokės. Taigi šiemet gamta tikrai nešykšti gėrybių, tad tebėra puiki galimybė ne tik atsargų žiemai pasidaryti, bet ir užsidirbti, papildyti savo šeimos biudžetą. Kiek prasčiau užderėjo lazdynai ir ąžuolų gilių derlius, jis neprilygta pernykščiam.

Gamtoje kasdien vis mažiau belieka sparnuočių, visi skuba į žiemavietes, tik miškuose dar rėkauja kėkštai, riešutinės, paskutinius ratus suka suopiai, vis drąsesni tampa vištvanagių ir paukštvanagių jaunikliai, tuoj pradės iš šiaurės virtinėmis traukti žąsys. Būdami gamtoje, begrybaudami, nepamirškime pasigrožėti gelstančiais beržais, raustančiais klevais, žvilgsniu palydėkime išskrendančius sparnuočius. Linkiu visiems žemės mylėtojams gerų rudens darbų nuobaigų, gerų pirkinių rudeninėse mugėse (Ignalinoje rudens mugė vyks spalio 6 d., į kurią gal net užsuks Prezidentė Dalia Grybauskaitė) ir sulaukti gražios „bobų vasaros“.