Džiaugsmu persunkti ir neišdildoma patirtimi paženklinti Jogilės prisiminimai iš Paragvajuje vykusios pasaulinės jaunimo organizacijų lyderių stovyklos „World Camp 2012“

Šių metų liepą centrinėje Pietų Amerikoje vyko kas trejus metus organizuojama pasaulinė katalikiškų jaunimo organizacijų, priklausančių federacijai FIMCAP, lyderių stovykla „World Camp 2012“. Ji yra šeštoji federacijos istorijoje. Stovyklos tema – Con amistad y esperanza la solidaridad se alcanza/Building solidarity through friendship and hope (Solidarumo kūrimas, remiantis draugyste ir viltimi. Pagrindinė organizatorė šįkart buvo FIMCAP narė – jaunimo organizacija NIPPAC(Ninos Perseverantes Paraguayos Catolicas) iš Paragvajaus. Šiai organizacijai nuolat stinga savanorių, tad tikėtina, jog po tokio mąsto renginio išaugs ne tik naujų savanorių skaičius, bet ir Vyriausybė skirs daugiau dėmesio neformaliajam jaunimo ugdymui. Tai yra labai svarbu šalyje, kurioje savanoriavimas nėra visuotinai remiamas.

Viena iš pagrindinių stovyklos idėjų buvo sukurti sąlygas organizacijų narių atstovams susitikti, užmegzti naujus ryšius ir praplėsti bendradarbiavimo sritis. Stovykla susidėjo iš trijų pagrindinių dalių. Pirmąją savaitę dalyviai artu leido laiką, keliavo po apylinkes, bendravo su vietinėmis jaunimo grupelėmis, keitėsi patirtimi gludino kultūrinius skirtumus ir ruošėsi būsimiems projektams. Taip pat įrašė naująją FIMCAP himno versiją, šįkart – 17 kalbų. Tai buvo vienas iš labiausiai jaudinančių stovyklos momentų.

Kitas 10 dienų šešios dešimtys dalyvių buvo padalinti į tris grupes ir paskirti į skirtingas Paragvajaus vietas savanoriauti. Trijuose miesteliuose vyko šie savanoriavimo projektai: Limpio – buvo pastatyta vaikų žaidimų aikštelė Šv. Salvadoro mokyklos kieme, taip pat aplankyta viena skurdžiausių vietinių indėnų bendruomenių, leistas laikas su jais, užsiimta su vaikais; Remansito – pradėtas statyti mūrinis vietinės bendruomenės centras (pasibaigus projekto laikui teliko uždengti stogą ir atlikti vidinę apdailą); San Salvador – sutvarkytas centrinis parkas, išgrįstas akmeninis pasivaikščiojimo takas. Be savanoriško darbo dalyviai leido laiką su vietiniu jaunimu, keliavo po apylinkes, mokėsi ispanų ir guarani (vietinė Paragvajaus kalba) kalbų, dalyvavo kultūriniuose renginiuose. Kadangi gyveno vietinėse šeimose – pamatė tikrąjį šalies veidą.

Paskutinės dienos stovykloje prabėgo visiems besidalijant įspūdžiais iš vykusių projektų, dalyvaujant kultūriniuose vakaruose, bendraujant, ilsintis, mėgaujantis paragvajietiškos žieminės saulės spinduliais, besikeičiant kontaktais ir atminimo dovanėlėmis, šokant, dainuojant ir džiaugiantis, kad galimybė dalyvauti šiame unikaliame projekte nusišypsojo būtent mums. Paradoksas, tačiau būtent tuo laiku daugelis suvokėme, kad bendravimui nereikalingos kalbos, ką jau kalbėti apie gramatikos žinias. Po kelių dienų ispanų žodžiai tampa pažįstami, išmokti kelis prancūziškus tampa juokų darbas, o išreikšti savo emocijas ir potyrius – neužtenka nei žinomų žodžių, nei gestų. Ir ne todėl, jog sunku, todėl, kad jie tampa nebereikalingi, kai visi mąsto viena apie tą patį ir jaučia tą dvasią, kuri suvienija dalyvius iš visų pasaulio kampelių: Austrijos, Belgijos, Maltos, Lietuvos, Danijos, Vokietijos, Barselonos, Slovakijos, Šveicarijos, Šri Lankos, Indijos, Filipinų, Čilės, Paragvajaus, Haičio, Pietų Afrikos Respublikos, Burundžio, Kongo, Ruandos ir Ganos.

Toliau rasite mano dienoraščio, rašyto stovyklos metu ištraukas. Tie unikalūs momentai yra sunkiai aprašomi, bet jų nutylėti paprasčiausiai neįmanoma. Aš dalinuosi, kad kiti jauni žmonės, susidūrę su panašiomis galimybėmis, nedvejotų ir jomis pasinaudotų! Kad mano patirtis neliktų tik man, bet, galbūt, pradžiugintų ar sudomintų kitus. Linkiu įdomaus skaitymo ir nors akimirką pajusti tą atmosferą, kuri supo mane šią vasarą.

Liepos 13-oji

„Trečia diena Paragvajuje, o jausmas toks, tarsi būčiau namie. Pastebėjau, kad ir kokiam pasaulio krašte beatsiduriu, jaučiuosi puikiai.

Čia gražu ir atrodo taip sava. Autobusai spalvingi, gatvės ir gatvelės pilnos veiksmo: pašėlusių jaunuolių ant motorolerių, pamiršusių ar niekada net neturėjusių šalmų, turtingesnių ponų, tingiai sėdinčių už naujos mašinos vairo, prekybininkų, išsidėliojusių prekes ant šaligatvių, kaži kur skubančių, bet vis sustojančių pasišnekučiuoti su senu pažįstamu, tradicinės matės pilnus puodelius nuolatos prie lūpų glaudžiančių gyventojų, ramios vietelės nusnausti ieškančių benamių šunų ir įvairiausių garsų, kurie sujungia viską į vieną visumą. Primena meksikietiškas telenoveles… Ir gyventojai tarpusavyje taip pagarbiai bendrauja, ir vaikinai labai džentelmeniški, visada padeda merginoms su nešuliais. Duris atidaro ir panašiai.

Mes apsistoję didelėje rančoje, nuolat atvyksta vis naujų dalyvių.  Aš pati pirmoji atvykau, net prieš porą dienų interviu radijuje daviau. Labai keista priprasti, kad visi aplinkui kalba ispaniškai (labai laukiu jaunimo iš Pietų Afrikos, nes žinau, jog jie angliškai mokės), bet jau daugiau suprantu. Dabar lepinamės žieminės (25 laipsniai šilumos!) saulės spinduliais ir laukiam rytojaus, kada stovykla oficialiai prasidės.

P. S. Naktimis čia labai labai šalta, vos tik saulė nusileidžia (apie 17 val.), iš karto sutemsta ir temperatūra laikosi apie nulį.”

Aš pasiilgsiu tavęs, Paragvajau… (2)

Aš pasiilgsiu tavęs, Paragvajau… (3)